Šiūpariškių šeima svajonių aplinką susikūrė miške
G. Jablonskienė su kūrybinėmis dirbtuvėmis dalyvavo renginyje „Atminimo valanda“, skirtame tautodailininko V. Majoro 90-mečio atminimui.
Buvę miestiečiai Gretė ir Andrius Jablonskai pirma surado sodybą kaime, o po to – save. Beveik prieš dešimtmetį įsikūrę vidury miško Šiūparių kaime pakeitė savo profesijas: žmona uostamiestyje įkūrė keramikos studiją, kur realizuoja savo svajones, o vyras iš grafikos dizainerio persikvalifikavo aukštalipiu, kuriuo seniai troško dirbti. „Esu laiminga: darau, ką noriu, gyvenu, kur noriu. Čia ir dabar“, – patikino Gretė.
Svajojo apie kaimą, bet ne ūkininkavimą
Tolokai mišku tenka riedėti, kol pasieki jaukią Jablonskų sodybą. Sena troba – kėnio pavėsyje. „Per daug jo – tik karštą vasaros dieną gerai, – ištarė pasitikusi Gretė, buvusi klaipėdiškė. – Aš visada norėjau sąlyčio su gamta. Mano seneliai gyveno Smiltynėje ir laikė ožką – ten buvo kaip kaimas. Klaipėda – ypatingas miestas, čia daug gamtos.“
Visgi miestiečiams įsikurti kaime, senoje sodyboje be karšto vandens ir kitų patogumų, nebuvo lengva. „Mes su Andriumi norėjome gyventi ekologiškoje aplinkoje, todėl išsirinkome šią sodybą miške, kur grynas oras, žaluma, ramybė“, – patikino G. Jablonskienė.
Daug reikėjo triūso, kol apleistą, šabakštynais apaugusią teritoriją išvalė, išgražino. Ir prieškariu statytą trobą suremontavo, miestietiškus patogumus įsirengė.
Aplinką puošia gėlynai, iš lysvių virsta svogūnai, moliūgai – užsiaugina visų būtiniausių daržovių. Turi 5 egzotiškų veislių vištas, iš vienatvės triukšmaujančią ir kiaušinių nebededančią pentardą – tiek gyvūnų šiuo metu jaunosios ūkininkės G. Jablonskienės ūkyje.
Ji šyptelėjo, kad dar neįsikūrus šioje sodyboje tėtis sename tvarte įkurdino keturis mėsinius galvijus, kurių banda dabar išaugusi iki 60. „Mums piršo ūkininkavimą – tapau jaunąja ūkininke, netgi kursus baigiau, – atskleidė pašnekovė. – Abu su vyru, grafikos dizaineriu, priešinomės kaip įmanydami, nors tai buvo pragyvenimo šaltinis. Bet tik nuo šios vasaros nebeprisidedame prie ūkio – galvijais rūpinasi tėtis.“
Standartai nevaržo
Gretė ir Andrius jau 10 metų kartu. Po pusmečio draugystės pasipiršus ji neskubėjo tuoktis. „Aš negyvenu pagal standartus – stengiuosi pati kurti savo taisykles, vertybes, prioritetus. Nelyginu savęs su kitais, nes aš patinku sau tokia, kokia esu“, – kalbėjo G. Jablonskienė.
Prieš 9 metus jie panoro savo santuoką įregistruoti ant Skomantų piliakalnio. Nuotaka pasipuošė linine suknele. „Ir mūsų pasveikinti atvykę draugai nebuvo išsipustę, dovanų nesinešė, – sakė Gretė. – Sveikinimai liejosi iš širdies. Vestuvių pobūvį surengėme neseniai įsigytoje savo sodyboje miške.“
Netrukus į pasaulį atėjo dukrelė Barbora, kuri augo miško apsuptyje. Važiuodama į darbą uostamiestyje, vežasi ir ją: pradinukė mokosi didmiestyje. „Pusė mano laiko prabėga Klaipėdoje – ten realizuoju savo svajones, o Šiūpariuose ilsiuosi“, – sako Gretė.
Anuomet baigusi rekreacijos ir turizmo verslo vadybą ji iš pradžių įsidarbino pagal specialybę – administratore vienoje kaimo turizmo sodyboje. Anot jos, pavadinimas gražus, bet darbas nuvylė. „Troškau individualios veiklos, susijusios su menais“, – atskleidė pašnekovė.
Jos gyvenimo būdas ir veikla nenutolo nuo pasirinktos profesijos. „Aš svajojau apie kaimą – susikūrėme svajonių aplinką – tai mano rojus, kitokio nenoriu“, – tvirtino Gretė.
Daro, kas patinka
Miestiečiai Jablonskai, įsikūrę Šiūpariuose, išbandė ekologinę žemdirbystę, bet greitai suprato, kad darbo daug, o naudos… Tik sau gali užsiauginti – sveikas maistas jiems labai svarbu.
Abu su vyru ieškojimus tęsė – buvo pradėję gaminti keraminius gaminius, bet serijinė gamyba ir prekyba jų nesužavėjo.
„Andrius kardinaliai pakeitė savo profesiją – iš grafikos dizainerio tapo aukštalipiu, – dėstė Gretė. – Jis seniai apie tai svajojo, nes mėgsta alpinizmą – kartais iškeliauja į kalnus, kur reikia techninių žinių. Suprato, kad jį tai traukia ir tapo aukštalipiu, nors prireikė didelių investicijų įsigyti šią kvalifikaciją.“ Pernai Andrius atliko vėjo jėgainių priežiūros darbus. Pasak Gretės, vyras laimingas, atradęs mėgstamą veiklą. Meniškos sielos moteris džiaugiasi ir savo veikla – renginiais su keramika: tai kūryba, bendravimas su žmonėmis.
G. Jablonskienė Klaipėdos senamiestyje įkūrusi studiją „Shuke Ceramics“, kurioje penktus metus organizuoja renginius, susijusius su keramika. Keramike ji savęs nevadina, nes tik savarankiškai mokėsi pas meistrus. „Jaučiuosi kaip studentė – kiekvienam užsiėmimui ruošiuosi“, – prisipažino pašnekovė.
Nori prisiliesti prie molio
Jaukioje, gražioje studijoje gali susirinkti iki 14 žmonių. „Lipdymas rankomis populiarus: prisiliesti prie molio, išbandyti šį amatą norinčiųjų netrūksta, – kalbėjo G. Jablonskienė. – Į renginius ateina skirtingų kartų ir poreikių žmonės. Tai terapija, meditacija, atsipalaidavimas. Ir saviraiška, kūryba, žinios, pomėgis.“
Kartais žmogus ateina lipdyti indų, nes jam gražu – itin populiarios indų rinkinio dirbtuvės. Ateina ir dovanų lipdyti: dukrai – dubenėlį, žentui – puodelį. Besiruošianti tuoktis pora lipdo simbolinį šeimos židinį, nufilmavę šį procesą, įpina į vestuvių istoriją. Per mergvakarius susirinkusios jaunosios draugės lipdo indų rinkinį gyvenimo pradžiai. Pasak Gretės, kūrybinėse dirbtuvėse žmonės taip pat švenčia savo gimtadienius; patys nusilipdo dovanėlę – lieka prisiminimas, o po to – vaišės.
Šiemet Dovilų miestelio šventėje, renginyje „Atminimo valanda“, skirtame tautodailininko Vytauto Majoro 90-mečiui, G. Jablonskienė dalyvavo su kūrybinėmis dirbtuvėlėmis – demonstravo senąjį amatą. Dėmesio netrūko – aplink ją nuolat spietėsi žmonės. „Nepastebėjau, kad jau išsiskirstė šventės dalyviai, o mes dar dirbome, – šypsojosi Gretė, nebe pirmą kartą dalyvaujanti šio miestelio etnokultūros renginiuose. – Mano keramika ne šio stiliaus – mokau šiuolaikinės keramikos, bet jos tradicija išlikusi.“
G. Jablonskienė kalbėjo randanti laiko pasigaminti tai, kas patinka. „Dabar realizuoju save – ne per prievartą, o tik įkvėpimui užėjus. Bet svarbiausia, kad darbą galiu derinti su dukros auginimu. Aš labai derinuosi prie jos“, – atskleidė Barboros mama.
Gretė patikino, kad išsipildė šeimos svajonės. Ne, ne materialios. „Pasaulis didelis ir gausus materialių dalykų, bet man svarbiausia gyvenimo kokybė, todėl ieškau dvasinių dalykų. Abu su vyru ieškome, kuo džiaugtis, o ne ieškoti blogybių, kritikuoti, ypač save. Augame, ugdomės, bręstame“, – dėstė pašnekovė.
Virginija LAPIENĖ
A. VALAIČIO nuotr.
