Socialinę darbuotoją kūrybiškoms idėjoms įkvepia pats gyvenimas
Tradiciniuose „Bangos“ laikraščio rinkimuose reikšmingiausia 2013 m. dovana/iniciatyva Gargždų miesto 760-ajam gimtadieniui išrinkta Gargždų socialinių paslaugų centro iniciatyva – Obuolių šventėje suverti rekordiniai obuolių skiltelių karoliai. Šios gražios, miesto bendruomenę suvienijusios akcijos iniciatorė – socialinė darbuotoja Zosė Stonienė. Beveik šešerius metus Gargždų socialinių paslaugų centre dirbanti moteris tikino, jog tokie įvertinimai įprasmina kasdienį darbą ir motyvuoja dar labiau stengtis. „Bangos“ skaitytojams siūlome iš arčiau susipažinti su savo darbą mylinčia, ne tik nuoširdžiai, bet ir kūrybiškai į jį žvelgiančia Z. Stoniene.
Planus apvertė vasaros stovykla
– Kodėl nusprendėte pasirinkti socialinės darbuotojos profesiją?
– Nuo mažens mėgau bendrauti su vaikais. Būdama paauglė, namo kieme suburdavau vaikus, vesdavau jiems įvairius užsiėmimus, turėdavau tokį savo mini darželį. Tuo metu svajojau apie pradinių klasių mokytojos profesiją. Bet, stojant į tuometį Vilniaus pedagoginį universitetą ir renkantis pradinių klasių mokytojos specialybę, per stojamuosius reikėjo dainuoti. To aš visai nemoku, todėl neišdrįsau stoti, bijojau per stojamuosius apsijuokti. Tad ėjau visai kita linkme ir pasirinkau fizikos ir taikomosios kompiuterijos studijas. Jas baigusi planavau dirbti fizikos arba informatikos mokytoja.
– Tačiau mokytoja taip ir netapote?
– Ne. Visus planus aukštyn kojom apvertė kartą universitete pamatytas skelbimas, jog ieškoma savanorių dirbti su vaikais vasaros stovykloje. Dvi pamainas dirbau stovykloje „Lietuvos atgaja“ ir po tos vasaros supratau, jog esu ne tame kelyje. Mečiau fiziką ir pasirinkau socialinį darbą. Baigusi bakalauro studijas Mykolo Riomerio universitete dar baigiau socialinio darbo magistrantūrą, kurio kryptis – vaikų teisių apsauga.
Vilnių nugalėjo Gargždai
– Kas lėmė, jog ne vienerius studijų metus praleidusi Vilniuje nepasilikote sostinėje, o grįžote į gimtuosius Gargždus?
– Grįžti paskatino sukurta šeima ir gimęs sūnus. Kol buvau studentė, Vilnius atrodė idealus miestas aktyviam gyvenimui, bet gimus vaikui supratau, jog šeimai daug patogiau ir saugiau gyventi mažame mieste. Dirbdama socialinį darbą pamačiau ne tik gražiąją, spindinčią Vilniaus pusę. Yra ir kitas sostinės veidas: gatvės vaikai, kurių didžioji dalis laiko bėga šlaistantis mieste, nes per skubėjimą, greitą didmiesčio tempą tėvai tiesiog nebeturi jiems laiko. Norėjau, jog mano vaikas augtų kitaip. Niekada nesigailėjau grįžusi į Gargždus. Su malonumu kasryt per parką einu į darbą, mėgaujuosi gamta, tuo, jog gyvenimo tempas čia lėtesnis, viskas aišku, pažįstama, sava. Mano aštuonmečiam sūnui kol kas atrodo kitaip, jis idealizuoja Vilnių, dažnai papriekaištauja, jog iš ten išsikraustėme. Sostinė jį labai traukia, todėl stengiamės kuo dažniau nuvažiuoti, praleisti ten kažkiek laiko.
– Pavasarį bus šešeri metai, kai dirbate Gargždų socialinių paslaugų centre. Ar pamenate, kokia buvo pradžia?
– Kai grįžau gyventi į Gargždus ir ėmiau ieškoti darbo, šis centras buvo neseniai įsikūręs. Lyg ir norėjau bandyti čia įsidarbinti, tačiau į negalią žiūrėjau labai atsargiai, jutau gailestį tiems žmonėms ir bijojau, jog su juo negalėsiu susidoroti. Tačiau vieną dieną susitariau ateiti pabandyti dirbti, nuo to laiko aš čia jau šešerius metus.
– Ar per tą laiką pavyko įveikti gailestį?
– Gailestis gal yra likęs, nuo jo niekur nepabėgsi. Tačiau dabar man labiau gaila ne neįgaliųjų, bet jų artimųjų, šeimos narių. Patys neįgalieji gyvena savo gražiame pasaulyje, turi aukštą savivertę. Gailestis prapuola su jais dirbant. Neįgalūs žmonės yra labai individualios asmenybės su savo charakteriais. Kai su jais susidraugauji, tai tos negalios nebelieka, tu į juos žvelgi kaip į asmenybes.
Tolerancija didėja
– Ar mūsų visuomenė yra tolerantiška neįgaliesiems?
– Labai aktyviai tampame tolerantiškesni. Tai matome ir iš žmonių reakcijos, kai kiekvieną antradienį su neįgaliaisiais einame į užsiėmimus Gargždų kultūros centre. Anksčiau sulaukdavome įvairių reakcijų, žmonės bijodavo prasilenkti, pereidavo į kitą gatvės pusę. Paskutiniu metu to nebėra. Žmonės vis mieliau lankosi ir neįgaliųjų darbų parodose, ateina ir įsigyja įvairių darbelių mūsų organizuojamose rankdarbių mugėse. Kitas dalykas, jog dažnai netolerantiški yra ne aplinkiniai, bet pačių neįgaliųjų artimieji. Jie jaučia gėdą, nenori rodytis viešumoje. Todėl skatinant žmonių toleranciją, darbas turi būti abipusis: turi stengtis ir visuomenė, ir žmonių su negalia artimieji.
– Kaip kyla tokios kūrybingos idėjos, kaip rekordinis obuolių vėrinys?
– Mūsų darbas yra labai kūrybiškas. Su centro lankytojais mes bendraujame per kūrybą: teatrą, muziką, pynimus, siuvinėjimus… Dažniausiai įvairias kūrybiškas idėjas įkvepia pats gyvenimas, šalia vykstantys įvykiai, idėjos dažnai gimsta ekspromtu. Obuolių karoliai yra pavyzdys, kaip smagu suvienyti bendruomenę. Labai smagu, jog šventės dalyviai įsitraukė, idėją palaikė labdaros ir paramos fondas „Ateities banga“ ir visi kartu pasiekėme rekordą.
