„Stotelėj mažoj, vieniša, bet rami“
Pamąstymai apie poetę Eleną Skaudvilaitę
Poetės veiviržėniškės Elenos Skaudvilaitės gražią gyvenimo sukaktį gargždiškiai paminėjo dar pavasarį (irgi gražiai), o štai rašytiniam žodžiui prisiruošėme tik rudeniop… Tai atitinkamai (jau nelabai gražiai) charakterizuoja mus (čia galėčiau drąsiai vartoti ir vienaskaitą), amžinai skubančius ir amžinai nespėjančius.
Bet galgi toks vėlavimas savaip ir dėsningas – juk Elena visada buvo nepatogus žmogus laiko konjunktūrai, nesistengė pataikyti į koją tiek anuomet, sovietmečiu, tiek dabar pramogų medžiojimo ir urminio vartojimo mugėje. Bent kiek su ja pabendravę žmonės iš karto įsidėmi tą nedidukę moterį, vilkinčią savo „amžinuoju“ tamsiu kostiumėliu, tarsi primenančiu jos prieraišumą amžinosioms vertybėms, o ne pasirodymams scenoje. Įsimena jos skvarbų žvilgsnį, savitą neskubrią eiseną, pasvertą ir tiesų žodį. Tokia priešsrovinė, nepatogi valdžioms ir madoms, ji įkopė ir į savo jubiliejinių metų kalną, iš kurio matosi graži nueito kelio brydė ir neklaidus horizontas.
E. Skaudvilaitė priklauso 1935-aisiais gimusių literatų kartai. Tais metais gimę ir Robertas Keturakis, Ričardas Mikutavičius, Vaidotas Spudas, Antanas Drilinga, Juozas Nekrošius, prozininkai Kazys Almenas, Eugenijus Ignatavičius, Ema Mikulėnaitė. Kai kurie iš jų sovietmečiu padarė neprastą karjerą, kiti skaudžiai nepritapo, kai kas emigravo, dar kitų likimas tragiškai nutrūko jaunystėje. E. Skaudvilaitės kelias ėjo ne kolektyviniais vieškeliais su komjaunuoliškomis gurguolėmis, o nuošaliais, duobėtais takais ir pavojingomis kūlgrindomis. Nuolat sugrįžtanti į gimtinės vietas, eilėraštyje „Kur topoliai trys“ apie savo stoišką dalią ji yra išsitarusi: „Ir tu, nuskubėjusių sau palikta / Stotelėj mažoj, vieniša, bet rami“.
Gimusi Jautakiškiuose, Kelmės rajone, kilusi iš daugiavaikės šeimos (tėvas siuvėjo adata ir namuose plušanti motina turėjo išmaitinti dvylika vaikų) mąsli ir jautri mergaitė išėjo visus vargo mokyklos skyrius, patyrė karo ir pokario baisumus, bet sykiu išsinešė gyveniman šviesų tėvų paveikslą ir tvirtus krikščionių tikėjimo bei moralės pamatus. Apie pagarbą namų dvasiai ir tradicijoms byloja ne vienas eilėraštis ir iškalbinga knygos „Laikas, likimas, viltis“ dedikacija: „Skiriu savo tėvelių Petro ir Zofijos Skaudvilų, mokiusių žmoniškai gyventi, atminimui“. Iš tėviškės būsimoji poetė išsinešė ne tik gimtinės kraštovaizdžio, bet ir jos turtingos istorijos bei kultūros šviesą – pakanka vien prisiminti Motiejaus Sarbievijaus apdainuotą Medžiokalnį ar garsiąją Kražių gimnaziją. Poetė mokėsi Kražių vidurinėje, pro mokyklos langus matydavo Kražių centre pamestus partizanų kūnus. Baigusi vidurinę 1955–1961 m. studijavo lituanistiką Vilniaus universitete, jos bendrakursiai buvo prozininkas Juozas Aputis, poetas ir dailininkas Jonas Jackevičius. Dar studijuodama pateko saugumo akiratin, nuo 1960 m. priklausė rezistenciniam pogrindžiui. Valdžios akyse buvo ir liko didžiai įtartina, nepatikima, „ne tos linijos“. Saugumas krėtė namus, už „reakcingą“ moksleivių orientavimą ir „mistinę bei pesimistinę“ poeziją grasinta atleisti iš darbo – mat darbas pedagoginis (mokytojavo Rietave, Kaltinėnuose, Laukuvoje, Darbėnuose, Veiviržėnuose), mokytojas privaląs auklėti jaunąją kartą ne dešimties Dievo įsakymų, o komunizmo statytojo kodekso ir paskutiniųjų partijos nutarimų dvasia. Kitaip nei reikalavo sovietmečio ideologai, šiai mokytojai svarbiausia buvo mokyti gyventi žmoniškai, taip, kaip buvo išmokyta pati. Pasirinkusi pačią tikriausią – širdies ir sąžinės liniją ji ištikimai tebesilaiko jos iki šiol, o apie šios linijos prasmę ir vertę byloja buvusių mokinių pagarbos ir dėkingumo žodžiai savo Mokytojai, skambėję ir sukaktuvių iškilmėse Gargžduose.
Šie metai sukaktuviniai ir kūrybos prasme, ženklinantys oficialaus poetinio kelio dvidešimtpenkmetį. Po 1990-aisiais išleistos pirmosios „Upelis šnara“ išėjo dar trys knygos, du eilėraščių rinkiniai išleisti nelegaliai Pakalnutės slapyvardžiu. Sykiu su pirmąja knyga išryškėjo autorės pasaulėvaizdis ir vertybinė šerdis – šventa pagarba kuriančiajai gyvybei ir ištikimybė amžinajam Kūrėjui, maudžiantis moralinės tiesos ir socialinės teisybės ilgesys, nusilenkimas gimtiesiems namams ir savajam kraštui. Tokias nuostatas būtų galima pavadinti konservatyviomis, tačiau jos yra asmenybiškai motyvuotos, išsakomos nesidairant per petį, iš kur vėjas pučia, ir ne vienu atveju sveikai priešsrovinės. Eilutes iš eilėraščio „Mano auksas“ būtų galima laikyti programinėmis: „Šioje pakrantėje byloti / Verčiau negarsiai, bet švariai“.
Tradicinė, neįmantri ir šių eilėraščių forma – vyrauja klasikinis rimuotas ketureilis, artėjantis tai prie S. Nėries lyrizmo, tai prie B. Brazdžionio oratorinio įsakmumo, „atsimenantis“ J. Baltrušaičio pasitikėjimą būtimi, taip pat A. Jakšto moralistinės satyros pamokas. Satyrinės publicistikos gaidos ypač išryškėjo rinkinyje „Laikas, likimas, viltis“ (2001), kuriame lyrinį mąslumą ima gožti retorinė didaktika ir pilietinio nepasitenkinimo nuotaikos. Nes vaizdelis, kaip sakoma, neįkvepiantis: „Silpnesnį stipresnis pamynęs doroja. / Taip daugelis šoka, kaip keletas groja“. Apskritai visą E. Skaudvilaitės kūrybą, lygiai kaip ir gyvenimiškąją poziciją, persmelkia budinčio moralisto ir piliečio patosas, kuris, žinia, dažnai kertasi su esteto lūkesčiais. Rinkdamasi tokią poziciją poetė neretai rizikuoja nuslysti į prozinį buitiškumą, bet net ir tokiais atvejais jos tiesumas ir atvirumas atrodo įsidėmėtinas, pamokomas ir todėl gerbtinas. Autorė nesibodi itin neromantiškų temų, tokių kaip, tarkim, pasenusių ir neįgalių artimųjų slauga – ir šią nelengvą situaciją paverčia pokalbiu su savo ir mūsų visų sąžine: „Gyvenu su mamos senatve / (Su niūria, netvarkinga, aikštinga). / Išbandau savo valią, save, / Bet po stogu jaukumo taip stinga“. Šiaip ar taip, tokios nuostatos yra „skaudvilaitiškai“ (nepasakysi skaudžiai) suasmenintos, jos gali būti derama atsvara grobuoniškam šių laikų egoizmui, snobiškam išponėjimui ir bukam sudaiktėjimui.
Vis dėlto dosniausiai E. Skaudvilaitės eilėraštį maitina gilioji lyrikos versmė, nuščiuvimas prieš pasaulio paslaptį, akistata su žvaigždynų tyla. Svarbus imperatyvas – nepasiduoti nykimui, užmarščiai, išsaugoti būtį, daiktus, su meile ištarti jų senovinius vardus: arklas, arpas (grūdų vėtomoji mašina), bertuvė (vėtyklė grūdams atskirti nuo pelų), mastuvai (mestuvai, prietaisas metmenims vyti, mesti; šiuos žodžius jau tenka edukaciniais tikslais paaiškinti):
Lyg muziejuje krebždi pele.
Tie daiktai nebepeni, bet saugai,
Apšvieti juos meilės žvakele:
Nes per juos su šia žeme suaugai.
„Etnografinis paveikslas su senu valstiečiu“.
Etnografinis paveldas, kultūrinės atminties tęstinumas visada buvo ir asmeninis E. Skaudvilaitės interesas bei rūpestis. Ji yra užrašiusi kelis šimtus dainų, parašiusi keletą apybraižų apie liaudies menininkus, paskelbusi atsiminimų apie istorikę Genovaitę Gustaitę ir poetą Joną Juškaitį.
Skaitant intymesnius eilėraščius susidaro įspūdis, kad jų žmogiškasis aš turi niekam nematomą savo gyvenimo paslaptį – dramatišką, skaudžią, negyjančią, kurios išviešinimas ją subanalintų. Ką gi, paslapties saugojimas išgaubia mūsų santykius, apsaugo gyvenimą nuo lėkšto vienareikšmiškumo. Tačiau autorei, nestokojančiai versifikacinės patirties ir išmonės, nesunkiai paklūsta ir gana nuotaikingi proginiai eiliavimai, susiklosto žaismingesnis, valiūkiškesnis posmas: „Upeli upeli, / Landus gyvačiuk, / Nė speigas negali / Sušaldyt, pričiupt“ („Žiemos gyvačiukas“). Apskritai jos žodynas, sintaksė, intonacijos kaskart paliudija, kad tai kalbos žmogus – iš tų, kuriems nereikia žodžio pirkti.
Prisiminimų etiudą apie J. Juškaitį E. Skaudvilaitė baigia gražia poeto citata: „Tėve mūsuje laikiausi / kaip gėlės apskritime“. Yra sielų, kurios moka laikytis už amžinojo Žodžio, už gėlės, ir gali, kaip J. Baltrušaitis savo ramunėlei, pasakyti: „Štai pasauly aš ne vienas, / Jo bedugnėj ne našlaitis…“ Palinkėkime šiai vienišai, bet ramiai sielai, stabtelėjusiai savo metų stotelėje – laikykis, Lietuvai reikalingas žmogau, ir toliau mokyk mus žmoniškai gyventi.
Dr. Marijus ŠIDLAUSKAS
Klaipėdos universiteto docentas
