Sulaužyto tremtinių gyvenimo niekas neatstatė, patirtų kančių neištrynė
Rytoj, sekmadienį, 11 val. 59 min. Lietuvos žmonės kviečiami Visuotinės tylos minutei ir taip pagerbti tūkstančius nuo sovietų režimo nukentėjusių žmonių.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Per šią okupaciją įkalinta ir ištremta apie 280 000 Lietuvos piliečių.
1941 m. birželio 14 d., 3 val. ryto, sovietų represinės struktūros pradėjo masiškai tremti Lietuvos gyventojus į atokias šiaurines Sovietų Sąjungos teritorijas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per keletą dienų į gyvulinius vagonus sugrūsta ir iš Tėvynės baisiomis sąlygomis išvežta apie 18 000 Lietuvos gyventojų.
Šioje publikacijoje panaudoti Genovaitės Kostyrienės-Žebrauskienės, Vidos Kostyraitės-Knabikienės, Elenos Žebrauskaitės skaudūs prisiminimai apie patirtas sovietų represijas.
Po kankinimų – dukrytės mirtis
1944 m. gruodžio mėn. Ariogalos valsčiaus Grajauskų ir gretimų kaimų vyrai, nenorėdami tarnauti rusų kariuomenėje ir eiti į frontą, susibūrė į 5 partizanų būrius. Kūčių vakarą sužinojo, kad į Ariogalą privažiavo daug ginkluotų kareivių su mašinomis. 1944 m. gruodžio 23-24 d. Grajauskuose enkavedistai susidūrė su partizanų būriais, vadovaujamais Jono Kostyros. Kautynėse žuvo 9 partizanai ir nemažai rusų kareivių. Tuo tarpu gyventojai bėgo slėptis, kas kur išmanė. Pabėgusiųjų tarpe buvo ir Genė Kostyrienė, tada gyvenusi pas vyro tėvus. Mūšio būta tokio smarkaus, kad sudegė ne viena sodyba, tame tarpe ir Kostyrų. Genės kailiniai nuo kulkų vietomis buvo skylėti, ji tik per stebuklą išvengė sužeidimų. Po šių įvykių Jonas ir Genė Kostyrai, kartu su pametinukėmis dukrelėmis Danute ir Vida pasitraukė iš gimtųjų vietų. Pradžioje šeima įsikūrė Kaune, kur Jonas įsidarbino geležinkeliečiu, nes šių darbininkų neėmė į kariuomenę. Ten neužsibuvo, nes buvo komandiruotas iš Kauno į tokį pat darbą Šilutėje. Jonas Kostyras, priklausydamas pogrindinei politinei organizacijai ir toliau kovojo prieš okupantus. 1947 m. pradžioje pogrindininkai rengėsi išvaduoti politinius kalinius iš Šilutės MVD kalėjimo Nr. 8. Tačiau saugumas, sužinojęs apie rengiamą pabėgimą, suėmė ir įkalino pogrindinės organizacijos narius, tame tarpe ir Joną Kostyrą. Nepaliekama ramybėje ir trečio vaikelio besilaukianti žmona Genė. Saugume tardymų metu ją mušė ir kankino elektra. Baigėsi tuo, kad atsibudo ligoninėje, ten pagimdė dukrelę, kuri po devynių parų mirė. Joną Kostyrą pagal 58-ąjį straipsnį karo tribunolas nuteisė dešimčiai metų lagerio ir penkeriems tremties: išvežė į Minlago lagerį Komijos ASSR.
Kiaulė išgelbėjo kelionėje
Iki 1948 m. Genė Kostyrienė dar gyveno Šilutėje, bet draugai įspėjo apie gresiančią tremtį. Ir vėl teko slėptis. Šį kartą mama ir dukros grįžo į Grajauskų kaimą pas senuosius Kostyrus. Tą lemtingą 1949 metų kovo 25 dieną į Charazargajaus kaimą, EchiritBulagatsko rajoną, UstOrdynskio Buriat Mongolijos nacionalinės apskrities, Irkutsko sritį buvo ištremtos Kostyrienės Genės su dukromis Danute, Vida bei vyro tėvų Antano ir Stasės Kostyrų šeimos. Trėmimo metu, kiek suspėjo ir kiek leido, krovė mantą į atvarytą vežimą. Netikėtai prie Genės priėjo ginkluotas rusų kareivis ir pasivedė šonan. Ji išsigando, pagalvojo – nušaus. Tuo tarpu kareivis nusivedė į tvartą ir pasakė – aš nušausiu kiaulę, išversiu vidurius, o jūs pasiimkit skerdieną į vežimą, turėsit, ką valgyti. Ir iš tikrųjų, kol pasiekė tremties vietą, ta kiaule mito visas vagonas. Vežant į geležinkelio stotį, pasivijo liūdna žinia – mamai buvo įteiktas laiškas apie vyro Jono mirtį. Oficialiame 1949 m. vasario 16 d. mirties akte rašoma, kad buvo ištrauktas iš anglies krovos bunkerio. Mirties priežastis – uždusimas.
Dalyvavo kalinių sukilime
Po dviejų savaičių dardėjimo geležinkeliu pagaliau pasiekė tremties vietą – Charazargajaus kaimą. Sunku buvo tame svetimame krašte. Trūko visko – maisto, rūbų, apavo. Pradžioje vienoje patalpoje gyveno trys šeimos, vėliau gavo atskirą namelį. Seneliai ir mama Genė dirbo kolūkyje. Nepaisant patirtų kančių, netekčių, Genė buvo linksmo būdo, itin mėgo dainuoti. Labai gražiai siuvinėjo, taip pragyvenimui prisidurdavo lėšų. Už viename vakarėlyje sudainuotą dainą apie „raudoną vabalą“ atseikėjo 25 metus lagerio. Beje, įskundė to paties likimo moteris tremtinė. 1952-1955 m. Genė kalėjo Norilsko, Mordovijos lageriuose. Kalėjo moterų spec. lageryje Nr. 6 ir tapo asmeniu Nr. X-362. Dirbo vasarą statybose ant pastolių, o darbo rūbai buvo suknelės ir ryškiai raudonos apatinės kelnes iki kelių. Apačioje dirbę vyrai juokaudavo – kas tiek daug vėliavų iškabino… Užpoliarėje kaliniai gyveno ir dirbo nežmoniškomis sąlygomis. Genei teko dalyvauti Norilsko politinių kalinių sukilime, vykusiame 1953 m. gegužės 26 d. – rugpjūčio 4 d. Politiniai kaliniai reikalavo pagerinti gyvenimo ir darbo sąlygas, peržiūrėti bylas ir kt. Sukilimo metu žuvo keli šimtai kalinių, dalis buvo perkelta į kitus lagerius. Po sukilimo pats režimas lageryje sušvelnėjo, o 1954 m. lageris panaikintas. 1955 m. pavasarį Genė perkeliama į Mordovijos spec. lagerį. Darbai tie patys – statybos, o žiemą – miško kirtimas.
Kareivis sužalojo galvą
Be mamos likusiomis mergaitėmis Vida ir Danute rūpinosi seneliai. Senelis Antanas susirgo ir buvo išvežtas į ligoninę. Kai pasveikęs grįžo, močiutė iškepė jam blynų. Receptas paprastas – iš pasijotų miltų užmaišyta tešla, o kepė ant įkaitusios krosnelės „buržuikos“ viršaus. Mergaitėms blynus iškepė iš likusių sėlenų. Senelis, nors ir nusilpęs po ligos, pastūmė nuo savęs dubenėlį iškeptų blynų ir pasakė – čia mergaitėms.
1956 m. iš lagerio grįžo mama Genė. Dirbo kolūkyje: melžė karves, prižiūrėjo veršelius, šėrė kiaules. Kiek vėliau įsidarbino ligoninėje skalbėja.
Duktė Vida prisimena kelionę į tremtį. Maža, penkerių metų mergaitė, kartu su sese, mama ir seneliais tamsiame vagone. Nelabai ką galėjo matyti, nes didžiąją kelionės dalį tiek langai, tiek durys buvo uždaryti. Langeliai ir stumdomos durys buvo atidaromi trumpo pastovio metu, o pajudėjus sąstatui vėl uždaromi. Vida stovėjo prie atidarytų vagono durų, kai netikėtai kareivis stūmė duris ir stipriai sutrenkė jai galvą. Neteko sąmonės, atsigaivelėjo ant vagono lentynos. Galbūt tos traumos pasekmės liko ir šiandien.
Pamena, kad Charazargajaus kaime gyveno daugiausiai buriatai. Lietuvius tremtinius sutiko draugiškai, diskriminacijos, užgaulių pravardžiavimų nebuvo. Šeima gyveno nepritekliuje, tad mokykla Vidai vienais metais nupirko suvarstomus gerus batelius, o kitais – portfelį.
Skurdi tremties vaikystė
Kai mirė Stalinas, mokyklos kieme surikiuotiems mokiniams buvo skaitomas pranešimas. Pasak Vidos, niekas neliūdėjo ir ašarų neliejo.
Kaimas buvo gatvinis, namai stovėjo vienas šalia kito. Vaikai žaisdavo įvairius žaidimus lauke – su kamuoliu, slėpynes. Mažiesiems padarydavo žaisliuką iš gyvulio gerklų – pripildavo sausų žirnių ir būdavo barškutis. Pavasarį mokiniai važiuodavo į taigą rinkti kritusių gyvūnų kaulų, nes iš jų gamino miltus. Kaip didžiausią skanėstą prisimena kaimo parduotuvėje nusipirktą obuolį, kurį pasidalino su sesute Danute. Pavasarį rinkdavo žieminių svogūnų laiškus, kuriuos supjaustę, statinėje sluoksniuodavo kaip kopūstus. Šiek tiek pinigų vaikai užsidirbdavo miške rinkdami uogas – žemuoges, mėlynes, bruknes, kurias kibirais parduodavo atvykusiems darbininkams. Baigė Vida aštuonias klases tremtyje, o 1958 m. liepos mėn. viena grįžo į Lietuvą. Važiuojant centrine Rusija, pirmąkart išvydo vaismedžių sodus, jų tarpe ir obelis.
Atgimimas atstatė teises
Grįžusi gimtinėn Vida įstojo į Klaipėdos žemės ūkio technikumą. Visų pirma teko mokytis skaityti ir rašyti lietuvių kalba. Mama, jau būdama Žebrauskiene (tremtyje sutiko antrąjį vyrą Zigmą Žebrauską) su vyresniąja sese Danute ir tremtyje gimusia Regina į Lietuvą grįžo 1962 m. Čia pasiūlė važiuoti gyventi į Kaliningrado sritį arba grįžti atgal į Sibirą. Dvejus metus teko laukti, kol priregistravo. Tik pasikeitus pasų stalo viršininkui šeima buvo priregistruota.
Prasidėjus Atgimimui, Jonui Kostyrui buvo atstatytos visos teisės, suteiktas kario savanorio statusas po mirties. Tik jo artimiesiems sulaužyto gyvenimo niekas neatstatė, patirtų kančių neištrynė. Sako, kad laikas yra tas gydytojas, bet ar visada? Sugulė tremtinių, politinių kalinių, partizanų likimai į Lietuvos gyventojų genocido daugiatomius, nusėti Lietuvos ir tolimų kraštų laukai, miškai kryžiais ir paminklais, tapusiais pagarbos ir atminties ženklais.
Sabina VINCIŪNIENĖ
Gargždų krašto muziejaus Priekulės filialo Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus vadovė
