Susikaupę jausmai išsiveržė poezija
Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos dvyliktokas Remigijus JAŠINSKAS kurį laiką slėpė savo pomėgį kurti eiles, mat daliai bendraamžių tai atrodo kone gėdingas užsiėmimas. Tačiau sulaukęs lietuvių kalbos mokytojų liaupsių vaikinas nepaleidžia plunksnos iš rankų – priešingai: jo galvoje vis dažniau sukasi poezija.
Atsikratė kaustančių grandinių
Remigijus polėkį kurti juto jau seniai: „Dar mokydamasis penktoje klasėje bandžiau rašyti fantastikos tematika. Tačiau tuo metu mano dėmesį patraukė kompiuteris, apleidau knygas, tad nuskurdo ir žodynas. Gyvenau įprastą moksleivio gyvenimą: pamokos, bendravimas su draugais ir pan.“ Tačiau praėjusią žiemą Remigijus sako pajutęs savyje tiek susikaupusių jausmų, kad reikėjo ieškoti priemonės, kaip sutramdyti visas emocijas. „Vieni tai padaro
Remigijus jau dalyvavo Veiviržėnuose vykusiuose poezijos skaitymuose, įstojo į Klaipėdos rajono literatus vienijantį klubą „Potekstė“. „Sėdėti užsidarius neverta. Taip gali ir likti niekam nežinomas…“ – svarstė jaunasis kūrėjas.
grodami, kiti – piešdami. Esu labiau intravertas, man padėjo kūryba. Tie visi susitelkę jausmai mane graužė, naikino iš vidaus, buvo lyg kaustančios grandinės. Kai viską išliejau poezijos forma, pasijutau žymiai laisvesnis, užplūdo euforija“, – atvirai pasakojo Remigijus. Vaikinas yra kritiškas savo atžvilgiu: „Tos mano pirmosios eilės buvo juokingos, be jokių metaforų, tiesiog išrašomos mintys, ir tiek. Tačiau lietuvių kalbos mokytojos skatino, pradėjau tikėti, kad turiu Dievo dovaną kurti. Vis dėlto iki šiol stengiuosi atrasti savo stilių, esu eksperimentavimo fazėje.“
Misija skirta kiekvienam
Viena iš priemonių tobulėti kaip poetui, anot Remigijaus, yra kitų rašytojų kūrybos skaitymas. Jam labai patinka Aido Marčėno, Gintaro Grajausko, Mindaugo Nastaravičiaus kūryba. Su pasimėgavimu gargždiškis skaito ir Juditos Vaičiūnaitės eiles. „Kai domiesi literatūra, praturtėja ne tik žodynas, tačiau pasikeičia visa pasaulėžiūra, pasaulį vertini kitomis akimis. Didelė dalis žmonių savo gyvenime temato darbą, šeimą ir pinigus… Gyvena pagal tam tikrą rutiną ir nejaučia poreikio keistis. Man pabėgti nuo tos rutinos padeda būtent poezija ir muzika, grojimas. Lankau Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centrą, kur su grupe „Laisvė“ repetuojame, aš groju bosine gitara. Koncertuojame. Neseniai buvome Druskininkuose. Manau, gyvenimas yra tam tikras tarpsnis nuo gimimo iki mirties. Per tą laiką kiekvienam yra skirta misija, kad ir labai nedidelė. Aš ieškau savo gyvenimo prasmės, tikslo. Tam tikras apšvietimas jau įvyko. Esu apsisprendęs studijuoti lietuvių filologiją, tačiau tam reikia istorijos egzamino – bandysiu. Anksčiau planavau savo ateitį sieti su biologija, bet, kaip jau sakiau, įvyko pokyčiai, kurių negaliu ignoruoti. Po truputį atrandu tą savo kelią“, – džiaugėsi „Vaivorykštės“ gimnazistas.
Technologijos nežavi
Gamta, žmonės, nugirsti pokalbiai – visa supanti aplinka Remigijų įkvepia kurti. Dažniausiai jaunojo poeto mintys išsilaisvina vėlyvais vakarais ar net naktį. Anot jo, būna, kad visą dieną kažkokia mintis neduoda ramybės, vartosi, sukiojasi smegenyse, tačiau negeba išsiveržti ir nugulti ant popieriaus lapo. O naktį viskas nušvinta kitomis spalvomis. Tačiau pasitaiko ir priešingų situacijų, kai pirma eilėraščio eilutė gimsta net pakeliui į virtuvę, einant užkaisti virdulio vandens. „Jei kūrybingos mintys užplūsta ne namuose, būna, kad jas užrašau mobiliajame telefone. Jei yra galimybių, pasinaudoju užrašų knygute. Visiems patinka planšetiniai kompiuteriai, tačiau niekada neteiksiu prioriteto elektroninėms knygoms. Man mieliausios tradicinės, kurias galima paimti į rankas, bet kada užsimanius atsiversti paskutiniuose puslapiuose pateiktą aprašymą…“ – kalbėjo pašnekovas.
Jis užsiminė tikįs likimu: „Prašiau, kad man duotų ženklą, ar teisingai širdis sako, kad reikia kurti. Ir štai visai neseniai iš „Bernardinų“ tinklalapio vienos redaktorės gavau pakvietimą vykti į Palangą, kur vyks 5–6 dienas truksianti akademija, susitikimai su rašytojais, paskaitos. Tam paaukosiu savo rudens atostogas.“
KOMENTARAS
- Klaipėdos rajono literatus vienijančio klubo „Potekstė“ pirmininkas Egidijus ŽIEDAS: „Remigijaus tekstai yra visiškai kitokie nei kitų „Potekstės“ kūrėjų. Vaikinas yra netradicinės, moderniosios literatūros kūrėjas. „Potekstė“ džiaugiasi nauju veidu, jauno žmogaus kūryba, kuri išties yra verta dėmesio.“
Tik vakar priartėjau
Ten, kur sapnuosiu
Paskutinius sapnus…
Reginys, primenantis
Naktinius kino seansus,
Išgąsčio akyse įstrigo,
Smegenų ruožuose…
O mano lova −
Tarpmiestinė stotelė
mirusiems.
***
Diena po nakties,
Naktis po dienos,
Kažkoks skubėjimas,
Rutina, pasikartojimai,
Magiški ritualai…
Trokšti užmigti bent valandą,
O ryte maldauji dar…
Prašai prieš miegą sapnų, kad
Ir vėl jie pasiimtų tave
—————————-
Ir tu suvoki, kad tau rytoj bus šalta…
***
Eidamas gatve,
Ypač šaligatviais,
Vis atsigręžiu −
Ar seka kas?
Nuotrupas gaudau,
Gal mini
Vardą mano?
***
Kai pilnatis vis degė,
Protarpiais jausdavau
Buvimą to, apie kurį nežinau nieko,
Nebuvo jokio paaiškinimo,
Tik spėjimai,
nuogąstavimai…
Momentais prarasdavau
Sąmonę, kažkur nežinioje
Matydavau daiktus, žmones,
Jų išbalusius veidus.
Lyg pro tirštą rūką atsimenu,
Kas ten įvyko.
Tyliai sklido triukšmas,
Skardūs balsai, verksmai, primenantys juoką.
Atrodė, kad mačiau,
Mačiau, kas laukia manęs…
O kartais laukdamas
Žiūriu, iš kur tu pareini, naktie…
***
Prasmukau pro uždarytas duris
Su paskutiniais pilnaties prisilietimais
Išėjau visai nuogas −
Nebegrįšiu čia,
Nebent gyvenime kitam.
Sudrėkusi blakstiena
Raižė akies reljefą.
Kūkčiojai tu vis
Kaip mažas prieglaudos šuniukas.
Paleisk, nelaikyk, vis tiek manęs nėra,
Gal ir nebuvo.
***
Balsas atskriedavo
Į sutrupėjusias namo sienas,
Neaiškūs žodžiai:
Šuo, girtas, šventė,
Neturintys nei prasmės, nei ryšio,
Aidėjo tarpkiemiuos.
Kartais viskas nutildavo –
Trumpam vėjo balsą galėjai išgirst…
Tada viskas ir sustojo –
Garsai persiliejo, susipynė
Jos čia būta −
Nujaučiau.
