Truputis geografijos
„Europos vidury tarp žvaigždžių, gintarų yra tokia šalis…“ – kadaise romantiškai dainavo grupė „Pikaso“. Panašu, kad šalis daugeliu atžvilgiu ir liko „tokia“, be identiteto, mažai kam įsiminusi ar apskritai žinoma. O jeigu norite dar labiau įsižeisti, galiu pasakyti, kad daugeliui europiečių mes esame rusai. Tiesiog taip paprastai — rusai. Ir kalbame mes ne kažkokia seniausia išlikusia indoeuropiečių kalba, išlaikiusia daugiausia fonetinių ir morfologinių prokalbės, iš kurios išsirutuliojo dauguma Europos kalbų, ypatybių, o rusiškai.
Buvo laikas, kai tikrai dėl to išgyvenau ir bent viena atostogų diena būdavo sugadinta klausimo, ar mes iš Rusijos. Visiškai nieko asmeniško, bet jūs paklauskite prancūzo, ar jis iš Italijos. O kai pasakys, kad ne, vis tiek paklauskite, ar kalba itališkai.
Atsimenu aštuntą klasę, geografijos pamoką ir mokytoją Rasą. Smulkutė, švelni, ramaus būdo. Tačiau su tokiu užsispyrimu pyškindavo dvejetus, kad ateiti į pamoką nepasiruošęs retas kuris drįsdavome. Kiekvieną savaitę atsiskaitymas prie žemėlapio. Privalėjome ne šiaip kažką paspėlioti, o rodyti ir vardinti Europos šalis ir jų sostines. Šalis ir sostines! Ir kai sykį jaunas olandas man pasakė, kad pirmą kartą girdi tokią valstybę kaip Lietuva/Litauen/Lithuania/Litva (bandžiau išspausti visaip, kaip tik žinojau), aš nebesusivaldžiau ir paklausiau, ar Olandijoje kaip Afrikoje geografija suvokiama tik kaip turizmas? Išmokai keletą kurortų ir gana, ko čia dabar apsikrauti. Viena laimė, kad vaikinas susigėdo ir tikiu, kad panaršė žemėlapį.
Keistas jausmas yra prisistatyti ir matyti žmogaus akyse klausimą ir nejaukumą. Na, gerai, mąstau sau, o kaip tada Jonas Mekas, Nyka-Niliūnas, Tomas Venclova (pastarojo knygos išverstos į 15 kalbų ir sulaukė net 38 leidimų įvairiose užsienio šalyse), Asmik Grigorian, Rūta Meilutytė ir dar daug kitų milžinų, nešančių Lietuvos vėliavą ne tik per Europą, bet per visą didelį pasaulį. Galų gale ir pati „Eurovizija“, negi ir ten mes per daug blankūs nepaisant kitada laimėtos šeštos vietos? Krepšinis, kuriame Arvydo Sabonio vardą keičia Šarūnas Jasikevičius? Kur visa tai dingsta? Kas sugeria ir slopina tuos didžių darbų aidus?
Atsidūstu ir nežinau, kas liūdina labiau: suvokimas, kad esame ta šalis, na ten, kur Baltijos jūra, Estija (nes Latvija, pasirodo, taip pat mažai girdėta), ar suvokimas, kad tebesame kitos valstybės šešėlyje, nežinia dėl ko save vadinantys kažkokiais lietuviais iš Lietuvos… Kiekvienoje kelionėje pažadu sau, kad nė vienam užkalbinusiam užsieniečiui neaiškinsiu, kur ir kas ta Lietuva, kad aš nekalbu rusiškai, o juo labiau nesierzinsiu matydama tikrą ar tariamą tokios valstybės nežinojimą ir kiekvieną kartą jaučiu, kaip raudoniu užsidega žandai išgirdus klausimą: Sorry, what? Litauen? Where is it? (liet. atsiprašau, kaip? Lietuva? Kur ji yra?) Ir jaučiu, kaip vėl prasideda aštuntos klasės geografijos pamoka…
Viktorija JUČINSKYTĖ
Klaipėdos universiteto Lietuvių filologijos absolventė
