Uždvario kaimas jaunai šeimai – rojaus kampelis
Milda ir Marius Mockai: „Judrėniškiai – viena didelė šeima, mus labai draugiškai priėmė. Ir kaimynai geri. Iš algos išgyventi sunku, tačiau daug dirbant, čia galima gyventi kaip užsienyje.“
Jaunimo poreikiai skirtingi: vieniems reikia modernaus būsto didmiestyje, kiti trokšta kardinaliai pakeisti gyvenamąją vietą ir, pamojavę gimtajam kraštui, atsiduria užsienyje. Buvę klaipėdiškiai Milda ir Marius Mockai pakluso sielos šauksmui gyventi gamtos prieglobstyje, mėgautis erdve ir nevaržomi daryti tai, kas patinka. Todėl beveik prieš metus iš uostamiesčio atsikraustė į ramų Uždvario kaimą Judrėnų miestelio pašonėje. Jie patenkinti pasirinkimu, nors kasdien tenka riedėti apie 80 kilometrų, nes abu dirba Gargžduose.
Privalumas – gamtos prieglobstis
Buvę klaipėdiškiai Mockai neslėpė, jog pusmetį žvelgė į skelbimą apie parduodamą sodybą Uždvario kaime, Judrėnų seniūnijoje. Svarstė, skaičiavo, bet ne iš karto ryžosi joje apsilankyti. „Iš daugiabučio gyvenamojo namo nesinorėjo persikelti į kelių arų sklypą. Ir namų kainos šalia Klaipėdos – neadekvačios, – kalbėjo sutuoktiniai. – O čia, beveik už 60 kilometrų nuo uostamiesčio, per pusę pigiau, ir dar 3 hektarai žemės. Erdvus namas visiškai įrengtas – visi miestietiški patogumai. Atsivežėme daiktus ir iš karto apsigyvenome.“
Jiems reikėjo kaimo, gamtos, erdvės, nes Milda augina veislinius šunis, o Marius – bitininkas mėgėjas. Mieste buvo sudėtinga puoselėti šiuos pomėgius. Gyvendami Klaipėdoje į darbą važinėjo dviem automobiliais, o dabar vieno užtenka nuvykti į darbovietes Gargžduose ir į darželį nuvežti sūnelį Mindaugą. Kasdien – apie 80 kilometrų, tačiau jie suskaičiavę, jog vis tiek pigiau nei pirkti brangų būstą Klaipėdos pašonėje. Be to, gamtos ramybė, jos grožis bet kuriuo metų laiku.
Nesurežisuoti vaizdai pro langą
Rugpjūtį sukaks metai, kai į Uždvarį atsikraustė naujakuriai. Veiklos trokštančiai jaunai šeimai čia ne užkampis, bet rojaus kampelis. Tai nuotaikingai patikino sutuoktiniai, kai apsilankėme jų namuose. Marius, Klaipėdos universitete baigęs bakalauro ir magistro studijas, pagal specialybę dirba Gargždų krašto muziejuje. Milda, irgi KU absolventė, įsidarbinusi Klaipėdos rajono savivaldybėje. Buvusiems miestiečiams po darbo – mielas užsiėmimas erdvioje sodyboje atokiame kaime. „Sutvarkiau sodą – nugenėjau obelis, – Marius žvilgsniu parodė pro langą. – Padirbėti – tikra atgaiva.“
„Meditacija, – pritarė Milda. – Mieste, daugiabutyje gyvendamas vėl sėstum prie kompiuterio, darytum tą patį, ką ir darbe. Dabar išeini į kiemą, pasigroži gamta ir imiesi kitokios veiklos, pavyzdžiui, žolę pjauni.“ Šeima net televizoriaus neturi – užtenka žinių iš interneto, o gražiausius, įdomiausius vaizdus regi pro savo namų langus – gali akimis paganyti sodyboje apsilankančias stirnaites ar gandrus.
Čia yra ką veikti, tačiau sutuoktiniai stengiasi neprarasti malonumo dirbti – nesistengia aplinką tvarkyti pedantiškai, tai yra jai tarnauti. Todėl džiaugiasi, kad sodyba yra atokiau nuo kaimynų, kad pavėlavę nupjauti kieme žolę nejaučia priekaištaujančių žvilgsnių.
Erdvė pomėgiams
Buvę miestiečiai Mockai pasisodino daržą, kad užsiaugintų chemikalais neužterštų daržovių. „Po savaitės šiltnamyje nuskinsime pirmąjį agurką, – neslėpė džiaugsmo Milda. Ir pridūrė, kad turi vištų, tad kiaušinių nereikia pirkti. Tvenkinyje nardo žuvys. Planuoja įsigyti triušių.
Abu – miesto vaikai, vasaras praleisdavę kaime, pas senelius. Abu pažįsta žemės ūkį ir išbandę kai kuriuos darbus. „Senelis išmokė dalgiu pjauti, jį išgaląsti. Turiu ir čia – pamosuoju kartais, bet trimeriu greičiau ir lengviau“, – dalijosi patirtimi Marius.
Tačiau kasdieninis jo rūpestis – bitynas. Nuo dešimties metų žino, kas yra bitininkavimas, todėl prieš 5 metus ryžosi laikyti bites. Pradėjęs nuo 4 avilių, dabar turi apie 12 bičių šeimų. Įsigijo naujoviškus avilius, kurie tinka pramoniniam bitininkavimui. Skaito literatūrą apie bitininkystę, konsultuojasi su bičiuliais, tačiau neturi tikslo realizuoti medaus – tik savo reikmėms. „Daug suvartoja mūsų šeima, dovanojame giminaičiams, artimiesiems“, – dėstė M. Mockus. Tačiau atskleidė, jog bitininkystė galėtų būti atsarginis pragyvenimo šaltinis.
O Milda privengia bičių – laikosi atokiau nuo jų, bet pratinasi. Ji prasitarė esanti „šunų karalienė“. Nuo vaikystės žaidusi su jais, dabar augina du veislinius trumpaplaukius vengrų vižlus. „Cerera ir Anima – ištikimi mūsų draugai, šeimos nariai“, – apkabinusi savo augintinius kalbėjo šunų mylėtoja. Beje, šios veislės šunis išsirinko todėl, kad puikiai sutaria su vaikais. Mockų šeima, auginanti penktus metus skaičiuojantį sūnelį, laukiasi dar vienos atžalos.
„Nesigailime čia atsikraustę. Judrėnų bendruomenė – kaip šeima. Kaimynai draugiški, nuoširdūs, visada padedantys, – privalumus dėstė Uždvario kaimo naujakuriai. – Mums čia gera.“
Virginija LAPIENĖ
A. VALAIČIO nuotr.
