Vasaros literatūriniai skaitymai tirpdo sielos plikledį

Vėjuota praėjusio penktadienio pavakarė neišblaškė literatūros mėgėjų minčių, susispietusių slėnyje prie Veiviržo vasaros literatūriniams skaitymams. Poezijos, novelių, pasakėčių kūrėjai iš Klaipėdos miesto ir rajono, Palangos, Skuodo, Rietavo, Telšių džiaugėsi kūrybine bendryste ir dalijosi naujausiais savo sumanymais.

Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja ir renginio vedėja Diana Ciparienė akcentavo, kad šį tradicinį literatūrai neabejingų žmonių susitikimą iš projektinių lėšų finansuoja rajono Savivaldybė. „Poreikis bendrauti, pasidalinti kūrybiniais išgyvenimais tikrai yra didžiulis. Tie literatai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalėjo dalyvauti renginyje, susitikimo dalyviams siuntė savo linkėjimus. Vienas jų – veiviržėniškis mokytojas ekspertas Adomas Neimontas“, – „Bangai“ pasakojo D. Ciparienė.

– Mes esame maloniai nustebinti, kad dar kažkam įdomu, kuo mes gyvename, kaip kuriame. Juk žmonės, kurie užsiima saviraiška, yra išskirtiniai. Jiems rūpi ne tik duona, bet ir tai, kaip ištirpdyti sielos plikledį. Manau, kad bendraudami daug galime išmokti, daug galime padaryti vertingo, nes visi mes turime skirtingų potyrių, įvairių talentų, tik svarbu juos atrasti ir jų neslopinti, – įsitikinusi klaipėdiškė Rita Bijeikytė- Gatautė, pernai išleidusi savo kūrybos knygelę „Kalbinu Žemę, Motiną, Tėvynę“. Jai pritarė kitas klaipėdiškis, ne tik eilėraščių, bet ir dainų autorius, savo kūrybą sudėjęs į knygelę „Gyvenimas“, Bronius Puidokas. „Kartais mes, kūrėjai, esame ignoruojami ne tik visuomenės, bet ir valdžios, kai savo kūryboje nevengiame dabarties aktualijų kritikos. Todėl šiandieninis literatų susibūrimas yra tikra atgaiva mums, kuriantiems, kitaip mąstantiems“, – samprotavo Bronius.

„Bangos“ pakalbinta gargždiškė rašytoja, rajono literatų klubo „Potekstė“ narė Diana Jusčienė taip pat pasidžiaugė galimybe su kolegomis apsikeisti literatūros naujienomis, padiskutuoti. Lietuvos rašytojų sąjungos narė veiviržėniškė Elena Skaudvilaitė pastebėjo, kad kūrinių autoriai, ypač siekiantys spausdintis, turėtų būti savikritiškesni, o spauda turėtų atsisakyti menkaverčių kūrinių. Gargždiškė Aida Vyšniauskienė, poezijos rinkinio „Prie Minijos vingio“ autorė, sakė, kad tokie susitikimai yra dar viena proga priminti apie savo tėvo, skaudaus likimo literato Antano Surblio, literatūrinį palikimą. „Pati dabar beveik nieko neberašau, tačiau man labai rūpi sutvarkyti tėčio archyvus, ten dar tikrai yra gerų kūrinių ir juos, radus rėmėjų, išleisti“, – savo planais su „Banga“ dalijosi Aida.

Vilija BUTKUVIENĖ

A. VALAIČIO nuotr.

Lemtis

Kada išauš šviesus tas rytas,

Triumfuos teisybė, o ne melas,

Sudegtų Dantės pragare,

Neglostytų jo meno parafrazėm, liaupsinančiais žodžiais,

Mįslingom metaforom ir

panašiai…

Eilių patetiškai neparašysim kaip gyventi,

Nebus standartų išrastų,

Nelaimės ištiktai turi padėti,

Dalintis duonos trupiniu

paskutiniu,

Juk žmogui nieks netrukdo būt geru

Paklausti: „Kuo galiu aš tau

pagelbėt?“

Su meile žmogui likime kartu,

Galbūt lemtis pasauliui, kiek gyventi liko,

Viena težino, nepaklausim…

Bronius PUIDOKAS

Angis

Angis žolėj prieš saulę gulinėjo.

Giesmių paukštelių klausės, kaip šiurena vėjas.

Taip pašliaužia, išsitiesia, vėl susirango,

Stebėdama žvėris, paukščius ir dangų.

O mintyse apie save sukūrė odę:

„Kas už mane geresnį pavyzdį parodė,

Kaip bendrą gerbūvį vieningai kurti.

Kaip žvėrelius, šliužus krūvon suburti.

Aš daug ką moku, daug galiu,

Draugauju su kiekvienu

paukšteliu…“

O paukščiui parskrendančiam – cakt įkirto,

Tuoj pat rami, taikinga po lapu nuvirto.

…………

Moralą čia lengvai kas nori randa –

Kas gimęs su nuodais – tas kanda.

Antanas SAJA

Pasitiko kryžiai

Mažojoje Lietuvoje įsikūrusios Kisinių kaimo lietuvininkų kapinaitės Dovilų apylinkėje. Jos įtrauktos į Kultūros paveldą, gražiai prižiūrimos vietinių gyventojų.

Oras virpėjo saulėje

Lyg laikas tiksintis,

Pravėrus vartus į praeitį,

Apsupo kryžiai,

Praėjusių šimtmečių

Kalvių nukalti tiems,

Kurie kažkada

tiesiog gyveno:

Gėrė kafiją,

Valgė iš porceliano indų,

Puoselėjo papročius,

Liko jų darbai.

Antanai Gelgaudai,

Sukilimo vade,

Redaktoriau, leidėjau,

Lietuvybės platintojau,

Neužželia takai

Prie Tavo kapo,

Atminimas Tavo

Lieka dienų šviesoj.

Johano Fridricho Kelkio

Ryžtas – paties Dievo įsodintas

Davė vaisių.

Kiek raštų Jo ranka parašytų

Prūsijos karaliui,

Vokietijos imperatoriui

Vilhelmui Pirmajam:

Išgydyti lietuvišką žodį,

Karščiuojantį

Ir bent tikybos

Pramokyti lietuvį.

Žodis liko.

Senųjų lietuvininkų Žodis.

Virpantis lyg laikas.

Žodis –

Turintis

Bendrą dėmenį,

Įveikęs laiką –

Gyvas!

Rita BIJEIKYTĖ-GATAUTĖ

Senojo instrumento rauda arba Mažvydo alėja

Alėjoj sklido sielos balsas, –

Gal jis – ne proto, išminties…

Suprast galėjau –

Jis – ne varno, –

Aidai jie dainiaus prigimties…

Senutis, gelsvas instrumentas –

Gal palydovas, duona, gal lazda?..

Gal turtas? Auksas jo nevertas –

Baladės liejos, kaip rauda…

Ko šaukės didelis pasaulis

Šio nepažįstamo žmogaus?..

…Klausos mums trūko,

Nesigraužkim, –

Išgirs kažkas gal iš vidaus…

Jei kurčias būtų šis kampelis, –

Tai – ne tragedija žmogaus!

– Klausyk! Pažvelk nors į kraštelį

To nepažįstamo dangaus…

Nudaužk spynas – te jos nesaugo

Nei dvasios turtų, nei širdies!..

…Jau tolsta dainius… „Ne, jis auga!“ –

Žuvėdra klykia ne iš nevilties…

…………

Aš dar ilgai ieškojau seno

instrumento…

Paliest jį verta – dainius patylės…

Širdis man sakė –

Jis nuo sielos abstinentų

Užsisklendė. Ilgai, ilgai tylės…

…Ana kryptim mįslingai žvelgė senas KURŠIS,

Žeberklą glausdamas sau prie peties,

Sustingęs granite, beprotiškai garbingas –

Nauja banga beribės sielos

graužaties…

MINTIS užtvėrė visą kelią, –

Nuleido uždangas… Visam?

Jaučiu, ne vien dievai ten riaušes kelia, –

Kažkas dar liko. Ar ilgam?

Klaipėda, Mažvydo alėja, 2001 m., gegužė

Žaidimai

Anūkėlė Ievutė padėjo į šalį lėlę, susimąstė. Nužvelgė, ką dirba senelis Jokūbas ir, nusprendusi, kad jis nuobodžiauja, atsisėdo šalia.

– Seneli, kaip čia yra? Kai kalbama apie suaugusius, sakoma, kad jie dirba, o kai apie vaikus, sakoma, kad jie žaidžia. Tai kuo skiriasi darbas ir žaidimas?

Jokūbas pasižiūrėjo į Ievutę, pasičiupinėjo barzdą, bet turėjo sau prisipažinti, kad yra užkluptas netikėtai. Jam viskas aišku, tačiau kaip paaiškinti Ievutei? Buvo girdėjęs, kad mintis ateina kalbant, tad ir pradėjo:

– Tarp darbo ir žaidimo aiškios ribos nėra. Dirbdami žmonės įgyja pinigų pragyvenimui arba ką nors pagerina, sutvarko…

– Bet, seneli, krepšininkai žaidžia ir taip uždirba daug pinigų.

– Teisingai, Ievute, krepšinio žaidimas yra jų darbas.

– Tai ir vaikų žaidimai yra darbas, – varė senelį į kampą Ievutė.

– Vaikai žaisdami pinigų neuždirba, – nepasidavė Jokūbas.

– Tad vaikams reikia duoti darbo.

– Vaikų žaidimas svarbus, kaip ir darbas. Vaikai žaisdami pažįsta gyvenimą, mokosi gyventi. Štai tu ką tik vystei lėlę. Ar taip jau paprasta tinkamai ją suvystyti? Kai turėsi vaikų, tau nebereikės mokytis, tavo gerai suvystytas kūdikis bus patenkintas, neverks, netrukdys miegoti naktį. Žinoma, vaikai taip pat gali dirbti: padėti tėvams globoti mažesnius broliukus ar sesutes. Tačiau kartais vaikai prasimano nenaudingų, bet pavojingų žaidimų.

– Žinau žinau. O ar suaugusieji neprasimano negerų žaidimų?

– Prasimano. Tokia jau žmogaus prigimtis. Vieni iš neturėjimo ką veikti, kiti norėdami žmones nustebinti, treti lenktyniaudami tarpusavyje, siekdami garbės.

– O kokių žaidimų jie prasimano? – susidomėjo Ievutė.

– Labai daug ir įvairių. Tu jų prisižiūri per televiziją. Ir juokingų, ir kvailų, ir sveiku protu nesuvokiamų…

– Papasakok ką nors, seneli. Man patinka, kai tu pasakoji…

– Na gerai. Tu man pasakyk, ar galima žaisti su laikrodžiu?

– Žinoma, galima. Mes su draugėmis lenktyniaujame, kuri tiksliausiai pasakys, kad praėjo viena minutė. Arba be laikrodžio bandome atspėti, kiek yra valandų.

– Jūs žaidžiate gražiai ir naudingai. O štai suaugusieji yra nutarę varinėti laikrodžius viena valanda į priekį ir atgal. Įtikinėja, kad taip sutaupoma elektros.

– O kaip tu manai, seneli?

– Kaip manau aš, Ievute, nėra taip svarbu. Svarbiau, kaip yra iš tikrųjų. Dabar keliamės, kai jau yra išaušę. Pavarius laikrodžius į priekį, keliamės, kai dar tamsu. Ar jungiame elektrą, ar taupome?

– Žinoma, jungiame, – paskubėjo užtikrinti Ievutė. – Juk tamsoje ir akis vieni kitiems išbadytume.

– Vadinasi, nieko nesutaupome. Na, vakare ilgiau būna šviesu, mažiau elektros sunaudojame.

– Tai kiek sutaupome?

– Niekas nežino, vaikeli. Užtat žinome, kad daugelis žmonių sunkiai pripranta prie naujo laiko, blogai jaučiasi, pyksta. Tie, kurie mėgsta ilgiau vakaroti, vadinamieji pelėdžiukai, vakare ilgai negali užmigti, o rytą turi anksčiau keltis. „Vyturiams“ kiek geriau, nes vakare anksčiau eina miegoti, tad ir rytą jiems nesunku anksčiau keltis.

– Tai kodėl žmonės kvailioja?

– Pasaulyje, Ievute, yra apie du šimtai valstybių. Iš jų šimtas varinėja laikrodžius, o likusios nevarinėja.

– Tai kas taip sugalvojo?

– Tokius dalykus sugalvoja pripažinti autoritetai. Jie padaro daug naudingų išradimų ir taip pasitarnauja žmonėms. Žmonės juos garbina. Kai kuriems garbinimas visai susuka galvas, jie ima reikalauti, kad visi gėrėtųsi net kvailais atradimais.

– Bet tu, seneli, sakei, kad jie labai mokyti.

– Vaikeli, kvailystes daro ir nemokyti, ir mokyti. Sakoma, kad didžiausias kvailystes padaro mokyčiausi vyrai.

– Na, seneli, tu juokauji. Jei didžiausias kvailystes daro mokyčiausi, nereikia mokytis.

– Mokytis, Ievute, reikia, bet išsimokslinus netinka riesti nosį, laikyti save visa žinančiu, neklystančiu. Įgijus valdžią, neversti žmonių vykdyti kvailus nurodymus. Jei kvailystę padaro mažas žmogelis, ir bėda yra maža, o jei didelis valdininkas, tai ir bėda būna didelė. Štai kodėl sakoma, kad mokytas kvailys yra didesnis kvailys už nemokytą.

Antanas ŽEMGULIS