Veiviržėniškiai metų laikus suvokė kitaip
Mūsų gimnazijos mokytojų metodininkių I. Juciuvienės ir J. Jokšienės kartu su vienuoliktokais surengtoje popietėje „Metų laikai“ persipynė poezija, muzika ir fotografija. Sueigos tikslas – pamatyti, išgirsti, pajausti, o uždavinys – išsinešti tai, ką patyrei, naujai suvokei.
Pedagogių nuomone, gimnazistės Viktorijos Šaulytės pomėgis fotografuoti turi būti žinomas ne tik aplinkiniams, bet jo vaisiais privalu pasidžiaugti visiems. „Fotografuodama nepavargstu, brolių dovanotas fotoaparatas neleidžia pavargti“, – nedaugžodžiavo jaunoji fotografė, kurios įkvėpimo šaltinis – gamta.
Mokytoja J. Jokšienė pristatė A.Vivaldžio vieną iš žinomiausių kūrinių „Keturi metų laikai“, kuriame italų kompozitorius perteikia skirtingu metų laiku kylančius jausmus. Svarbu tai, kad ši muzika ne tik akademinė, kuria gali gėrėtis siauras intelektualų ratas, tačiau ji suprantama bei išgirstama plačiosios publikos. Gal dėl to šio kūrinio atskiros dalys „Žiema“, „Pavasaris“, „Vasara“, „Ruduo“, skambėjusios fotografijų ciklo peržiūros metu, susirinkusiesiems teikė ypatingą jausmą, lydimą susižavėjimo vaizdais ekrane, laukimo, muzikos galios suvokimo. Gal dėl to popietėje vyravo ramybė, dvasios pakylėjimas, kiekvieno pasidžiaugimas savo pasirinktu sprendimu, kad esu būtent čia.
„Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščių cikle „Mano mėnesiai“ atsispindi metų laikų kaitos ir žmogaus gyvenimo tema“, – pabrėžė I. Juciuvienė. Skambant A. Vivaldžio „Žiemai“, vienuoliktokas Kristijonas raiškiai perskaitė keletą minėto ciklo posmų, jo klasiokė Neda sužavėjo deklamuodama poeto eiles apie vasarį, o tuo pat metu ekrane susirinkusieji stebėjo Viktorijos fotografijų seriją, kurioje tik žiema… Stebėjau ir aš, negalėdamas nepasidžiaugti augančios fotografės skoniu, pastabumu, gebėjimu užfiksuoti nuotraukose tai, kas, rodos, ne kasdien ir ne kiekvienam pastebima – šerkšnu padengta ganyklos aptvaro spygliuota viela ar snaigių svorio neatlaikiusi ir lūpomis žemę palietusi smilga. O kai gimnazistų grupė dinamiškai judėdama padainavo pavasariškos nuotaikos dainą, vienuoliktokės Urtė, Sonata ir Lijana perskaitė poeto eiles apie kovą, balandį ir gegužę, skambant A. Vivaldžio „Pavasariui“ ekrane jau žavėjomės Viktorijos pavasariu. Štai darbštuolė bitė, pajutusi Saulės dėmesį, jau darbuojasi pirmajame žiede, miškelio šlaite besiburiančios pakalnutės, taip nedrąsiai keliančios savo baltus varpelius į viršų, ar rasos lašas, patogiai įsitaisęs gėlės žiede. Vasarai V. Mykolaitis-Putinas taip pat nelieka skolingas. Tuo įtikino gimnazistai Vitalija, Julius ir Dominykas, perskaitę „Birželį“, „Liepą“ ir „Rugpjūtį“, skambant „Vasarai“ ir tuo pat metu gėrintis nuostabiu fotografijų reginiu – taip vaikystę primenančiu žemuogių vėriniu ant smilgos ar vasaros saulėkaitoje besilepinančiu žalčiu, gandralizdžio neskubančiu palikti rūpestingu gandru. Skambant minėto kompozitoriaus „Rudeniui“, gimnazistės nuotraukose mus žavėjo ąžuolo gilės kepurėlė, galbūt voverės palikta per nerūpestingumą, verkiantys voratinkliai, tarsi jausdami savo egzistencijos baigtį, principingoji gervė, nenorinti palikti savo vasarvietės… O Sigitos, Gabijos, Ritos skaitoma poeto V. Mykolaičio-Putino lyrika, atspindinti rudenio žvarbą ir to metų sezono žmonių nuotaikas, tarsi ir užbaigė popietę.
Po renginio skirstėmės neskubėdami, kažko turtingesni. Dažnas mintyse nešdamiesi atgaivintą mintį ir norą ne tik prisiminti V. Mykolaičio-Putino poeziją ar pirmąjį lietuvių psichologinį intelektualinį romaną „Altorių šešėly“ ar mintis, keliamas „Valdove“, bet kartu darsyk suvokę, kad tiek poeto žodis, tiek smuiko nekantrus garsas ar grožio matymas mus supančioje aplinkoje ir yra tai, kas leidžia žmogui augti, gal net keistis.
Adomas NEIMONTAS
Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos fizikos mokytojas
