Veiviržėnuose skleidžiasi įvairiaspalviai žiedai

„Anūkė prasitarė, kad mano didžiausias gėlių sodas pasaulyje. Sakau, vaikeli, kad tu matytum, kokie pasaulyje gėlių sodai“, – šypsojosi V. Raudienė, tikinti, kad ateityje gėlės bus jos pragyvenimo šaltinis.

Pažintis su Vida RAUDIENE praėjusį spalį atvedė į Veiviržėnus, kur pakerėjo jurginų jūra. Gargžduose gyvenanti moteris prie tėvų namų puoselėja ir kitas gėles, žydinčias nuo ankstyvo pavasario iki rudens šalnų. Rugpjūtis – kardelių metas, tačiau dar galima pasigėrėti ežiuolių, rožių ir paskutiniais vienadienių, lelijų bei flioksų žiedais.


Kardeliai – iš selekcininkų
„Gėlės man – sveikatos šaltinis. Atsikėlusi nubėgu į jas pažiūrėti, o po valandos gali būti vėl kažkuri pražydusi. Niekada nežinai, gal vienadienės pražys penkiolika žiedų, o gal vienas žiedelis pradžiugins“, – šypsodamasi apie gėles pasakojo Vida, švelniai atkeldama lietaus ir vėjo prie žemės nulenktus kardelius. Jų vagos driekiasi per visą gėlių lauką, vien naujų 123 veislių šį pavasarį moteris pasodino kelis šimtus. „Daugumą įsigijau iš kelių selekcininkų. Sodinau ir per žiemą išsaugotų anksčiau pirktų kardelių svogūnėlius“, – sakė Vida, pirmuosius pasodinusi gegužės viduryje. Ji įsitikinusi, kad galima sodinti ir balandžio viduryje, nes tada mažiau puola ligos, o tokiu laiku pasodintieji pražys anksčiau. Kadangi ilgai šią vasarą nebuvo lietaus, kardelius teko laistyti. Vidai talkino anūkai Danielė ir Kristupas, kurie dabar atbėga pažiūrėti, ar jų laistyti kardeliai jau žydi. „Jei trūksta drėgmės, kai išauga septintas kardelio lapas, reikia laistyti, nes tuo metu formuojasi žiedkotis“, – patirtimi dalijosi gėlininkė. Nuo rugpjūčio vidurio – kardelių žydėjimo pikas. O Rugsėjo 1-osios šventė iki šiol neįsivaizduojama be šių gėlių.


Pražydo vėliau
Gėlių augintoja džiaugiasi, jei kas užsuka pasigėrėti jos gėlių žiedais. Viena iš tokių – Marytė, pati puoselėjanti gėlynus savo sodyboje. Moteris Vidos gėles ir fotografuoja, apsilanko kelis kartus, kol tęsiasi žydėjimas.
Pavasarį Palangoje, Kretingoje, Švėkšnoje, Dituvoje, Žemaičių Naumiestyje turguose Vida susipažino su mėgėjais gėlių augintojais, kurie norėjo įsigyti moters puoselėjamų jurginų ir ketino atvažiuoti į Veiviržėnus, kai šie žydės. „Liepos viduryje jurginai jau žydėdavo, tačiau šis pavasaris buvo nedėkingas bulviniams augalams. Pirmuosius jurginus sodinau balandžio pabaigoje, paskutinius – gegužės viduryje. Anksčiau pasodintieji šiek tiek apšalo, vėliau visiems pakenkė sausra“, – vėlyvesnio jurginų žydėjimo priežastis dėstė patyrusi gėlininkė. Veiviržėnuose rugpjūtį vienas po kito skleidžiasi jos įspūdingiausių spalvų, struktūros jurginų žiedai, vieni smulkučiai, kiti telpantys ant delno, treti primenantys skrybėlaites.


Dalijasi patarimais
Paklausta, kada atsikvepia nuo darbo gėlynuose, Vida atsakė, kad po sodinimo birželio pabaigoje. Vėliau vasarą reikia ravėti, jei nelyja, laistyti, kovoti su gėlių ligomis ir kenkėjais, skinti nužydėjusius žiedus, kad greičiau krautų naujus. „Visų gėlių, jei nesiruošiama dauginti, nužydėjusius žiedus, žiedkočius reikia nulaužyti. To nepadarius, sunkiau vystysis šaknys“, – aiškino Vida ir pasidalijo patirtimi. Vienadienių lapus, kai pradeda geltonuoti, ji apkarpo, tačiau visų nenukerpa, nes sudžiūvę pridengia augalo šaknis žiemą. Vilkdalgių lapus, kai jie ima džiūti, nupjauna ir ištraukia žiedkočius. Jeigu bijūnų lapai dar turi bent kiek žalumos, Vida siūlo neskubėti jų kirpti, o rugpjūtį papurenti aplink kerus žemę ir įterpti pelenų. Bijūnai vienoje vietoje gali augti iki 20 metų. Daugelis gėlininkų sako, kad jų nereikia net tręšti, tačiau Vida pavasarį, vos bijūnai pradeda lįsti iš žemės, aplink patręšia perpuvusiu mėšlu. O jei kas nusprendė pasisodinti bijūną, tai daryti reikia rugpjūty. Duobę geriau pasiruošti iš anksto, gerai apgalvoti vietą, nes persodinamas augalas žydės ne pirmais metais, o gal tik trečiais.
Daugelį gėlių rudenį reikia nurauti ar iškasti. Daugiausia laiko Vidai reikia, kol nurauna kardelius, iškasa tigrenes, kalijas ir apie 800 kerų jurginų. Auginantiesiems kardelius, kai jie nurauti, ji pataria išlaužti žiedkotį, išdžiovintus svogūnėlius sudėti į dėžes ir pabarstyti medžių pelenais. Laikyti išrautus, iškastus svogūnėlius, gumbus reikia sausoje vietoje, tačiau bent tris kartus per žiemą juos vis vien teks peržiūrėti. Pasitaiko, kad įsimeta puvinys, o neišvalius pažeisto, pavyzdžiui, jurgino gumbo, galima prarasti vertingos veislės gėlę. Pasak Vidos, ligoms atsparesni senųjų veislių augalai.
Priežiūros reikia ir kitoms gėlėms, kai artinasi žiema. Vida apkarpo ir apmulčiuoja lelijas, o kai spusteli iki 5 laipsnių šaltukas ir pastingsta žemė, aplink rožes deda perpuvusio mėšlo ir užkloja stogams kloti naudojama plėvele, kad nenušaltų žiedstiebiai. Rožės prie namo siekia vos ne 3 metrus, o iš viso sodyboje – apie 130 jų kerų.
Nors gėlėms Vida skiria beveik visą savo laiką, kartais neišvengia praradimų. Didžiausi gėlių kenkėjai – grambuoliai ir šliužai. Vieni naikina šaknis, kiti – ir lapus, ir žiedus. „Grambuoliai pakenkė ežiuolėms, nugraužė bijūno šaknis, bet pasitaiko, kad iš likusios mažos šaknelės bijūnas atželia ir po trejų metų“, – vylėsi gėlių puoselėtoja. Dėl gėlių atidedanti kitus darbus kantri moteris bandys išvesti naujų vienadienių veislių, o pasodinusi naują augaliuką po 3–4 metų tikisi pamatyti ir jo žiedelį. Nuo pavasario iki rudens Vidos gėlių galima įsigyti jos gėlių ūkelyje Veiviržėnuose.

Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės ir asmeninio archyvo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių