Velykų dovana ūkininkams – emigrantės anūkės sugrįžimas
Tarsi dar vienas žiedas papuošė ūkininkų Valantinų namus – iš emigracijos grįžusi anūkė Gintarė Čemerkaitė.
Šios Velykos Gelžinių kaime, Dovilų seniūnijoje, įsikūrusiems ūkininkams Eugenijai ir Viktorui Valantinams ypač džiugios: iš Kanados sugrįžo nuo vaikystės užsienyje gyvenusi vyriausioji anūkė Gintarė Čemerkaitė. Ji padės šeimos ūkyje iki rudens, kol prasidės studijos LCC tarptautiniame Klaipėdos universitete. Devyniolikmetė nori pažinti gimtąją šalį, įsitikinti, koks čia realus gyvenimas. Gintarė planuoja baigusi mokslus čia įsidarbinti.
Kaimas traukia nuo vaikystės
„Tu – didžiausia mano dovana“, – apkabinęs neseniai iš Kanados grįžusią vyriausiąją anūkę Gintarę širdingai ištarė ūkininkas V. Valantinas. Šalia laiminga šypsojosi Eugenija.
Kiekvieną vasarą G. Čemerkaitė su tėvais grįždavo iš Kanados, Airijos, kur gyveno, ir praleisdavo atostogas. Ji su džiaugsmu padėdavo seneliams galvijų ūkyje kaip ir kiti 5 anūkai. Mat ne tik Valantinų dukra Sandra – Gintarės mama su šeima emigravo – ir sūnūs Rimvydas bei Simonas prieš keliolika metų Airijoje ir Londone įsikūrė, o jaunėlis studentas Vilius šiuo metu pagal mainų programą Lisabonoje studijuoja. Emigrantų vaikai nebijo gyvulių ir darbo. Vasarą sugrįžę pas ūkininkaujančius senelius anūkai skubėdavo jiems padėti. Jie varžėsi dėl mėšlo grandiklio, pargindavo karves iš ganyklos. „Man tai buvo pramoga“, – šypsojosi Gintarė.
Šie ūkininkai laiko 16 melžiamų karvių, prieauglio – iš viso 40 galvijų.
G. Čemerkaitė, kurią vaikystėje tėvai iš uostamiesčio išsivežė į užsienį, pernai Kanadoje baigė vidurinę mokyklą. Ji įstojo į LCC tarptautinį Klaipėdos universitetą ir įsidarbino viename restorane. Gintarė planavo į Lietuvą grįžti šią vasarą, o rudenį pradėti studijas. Tačiau pakeisti planus privertė močiutės Eugenijos trauma: susižalojusi ranką, ji nebegalėjo melžti karvių. Ir Gintarė sugrįžo. Emigrantė iš Kanados nuskubėjo į karvidę, paėmė melžimo aparatus ir pradėjo melžti. Ryte ir vakare. Per dieną primelžia apie 200 litrų pieno. Ūkininkai jį veža į uostamiestį – tiesiai vartotojams.
Nori pažinti gimtinę
Nuo 6 metų užsienyje gyvenusi Gintarė lietuviškai kalba taisyklingai, beveik be akcento, tik rašyti sunkiau. Gyvendama šiame krašte, ji porą metų lankė vaikų darželį Šiūpariuose, taip pat Klaipėdoje. Bet jau prabėgo 13 metų. „Čia aš jaučiuosi užsienietė. Geriausiai pažįstu Klaipėdą“, – prisipažino devyniolikmetė pašnekovė.
Ji pasakojo, kad pirmasis į užsienį išvyko tėvelis Mindaugas. Tolimųjų reisų vairuotojas pasirinko Škotiją, po to iškeliavo į Airiją. Čia su mama atvyko Gintarė. Uostamiestyje floriste dirbusi moteris įsidarbino medicinos įrangos gamykloje, kurios filialų yra ne vienoje pasaulio šalyje. Vėliau šeima persikėlė į Kanadą.
Gintarė neprisimena, kaip išmoko anglų kalbą, bet nepamiršo, kad verkė, kai reikėjo eiti į mokyklą. „Nemokėjau angliškai, nesupratau, ką sakė mokytoja. Mama mane buvo išmokiusi ištarti „labas“, „viso gero“, „kur tualetas“. Reikėjo mokytis ir gimtosios kalbos. Ji porą metų Airijoje lankė šeštadieninę lietuvių mokyklėlę, kur pramoko skaityti, rašyti. Namuose mokė mama, šeimoje kalbėjosi tik lietuviškai.
Airijoje gimusi sesutė Vanesa, kuriai 9-eri metai, taip pat kalba lietuviškai. „Yra lietuvių emigrantų, kurių vaikai pirma išmoksta angliškai, o lietuviškai – ne. Daug tėvų teisinasi, kad jų vaikai nemoka lietuvių kalbos, nes gimė užsienyje“, – šyptelėjo mergina. Ji pridūrė, kad bendravusi su emigrantėmis merginomis iš Žemaitijos, kurios kalbėjo tik angliškai.
Nuo kovo pradžios Gelžinių kaime gyvenančios Gintarės tėvai ir sesutė liko Kanadoje. „Mane traukė Lietuva, kurioje negyvenau nuo 6 metų. Čia visą gyvenimą praleidę kūminai nesiskundžia, kad blogai. Norėjau Lietuvoje studijuoti – per kelerius metus pati įsitikinsiu, koks čia realus gyvenimas“, – kalbėjo mergina. Ji planuoja baigusi mokslus įsidarbinti gimtinėje. Ateities planai – įsikurti Lietuvoje. Gintarė prisipažino svajojanti susirasti širdies draugą lietuvį, kad vaikai turėtų lietuviškus vardus. Ji brangina savo vardą, ir tai įrodo gintarinis pakabukas, kurio nenusiima nuo kaklo.
Galimybės kitokios, bet širdis – Lietuvoje
Ūkininkai Valantinai, užauginę dukrą ir 4 sūnus, sulaukė 6 anūkų. Visi gyvena užsienyje, išskyrus Gintarę. Bet visi pradžiugina vasaromis.
Vyriausiasis sūnus Rimvydas pirmasis pasirinko emigranto dalią. Su dviem vaikais ir žmona išvyko į Airiją. Ten gimė dar du. Londone gyvena Simonas, pernai sukūręs šeimą. Vestuves atšoko gimtinėje – Valantinams nusišypsojo laimė sulaukti visų savo atžalų. „Mūsų buvo aštuoniolika“, – šypsodamasi ištarė Eugenija.
Gintarė pridūrė, kad sugrįžus į Lietuvą ir pradėjus lankyti mokyklą, emigrantų vaikams būtų sudėtinga. „Čia mokosi anglų kalbos, o lietuvių užsienyje mes nesimokome“, – aiškino ji. Taigi sugrįžti galima tik baigus vidurinę mokyklą.
„Per daug vaikus spaudėme prie darbo, bet kitaip negalėjome – 5 auginome“, – emigracijos priežastis aiškino ūkininkė E. Valantinienė.
Nepriklausomybės pradžioje sugriuvus ūkiui, kur abu su vyru užsidirbo duoną, jie pradėjo ūkininkauti, kad išlaikytų šeimą. Nuo 4 karvių pradėjo. Daug jėgų, pastangų reikėjo ūkininkams.
Užaugę vaikai nusprendė ieškoti geresnio gyvenimo. „Alkani nebuvome, bet jie norėjo kitaip gyventi, – dėstė Eugenija. – Jaunėlis studentas Vilius sako, kad pasaulyje yra lengvesnis būdas užsidirbti nei žemės ūkis.“ Visgi jaunesnysis sūnus Julius įregistravo jaunojo ūkininko ūkį ir bando kabintis.
Prieš kelerius metus Valantinai aplankė vaikus Airijoje. „Matėme, kad čia puikus gyvenimas: parduotuvėse maloniai pasitinka pirkėjus, nereikia galvoti, kaip išgyventi iš menkos algos, – dalijosi įspūdžiais Eugenija. – Mūsų Sandra su šeima apkeliavo beveik visą pasaulį. Gyvendama Lietuvoje tokios galimybės nebūtų turėjusi.“
Tačiau Gintarė pridūrė, kad visur reikia dirbti – Lietuvoje ar užsienyje gyventum. Valantinai džiaugiasi, kad visi vaikai nori grįžti iš emigracijos. Pirmoji sugrįžo anūkė Gintarė.
