Lapių mokyklos šviesa ilgaamžių atmintyje

Lapių mokyklos šviesa  ilgaamžių atmintyje

Nuotr. iš asm. archyvo: Lapių pradinės mokyklos mokiniai apie 1938 m.

 

Lapių mokyklos šimtmečio istorija neišvengiamai klojasi užmaršties dulkėmis. Jos muziejuje sukaupta medžiaga primena praeitį. Bet unikaliausi ir brangiausi – gyvieji „eksponatai“ – buvę mokiniai, sulaukę garbaus amžiaus.

Jie prisiminė gražiausius savo vaikystės metus, praleistus Lapių pradžios mokykloje, atvėrusioje kelią į platųjį pasaulį. Kai kam tai buvo vienintelė, su vienintele mokytoja. Nė vienas neabejojo, kad prie sėkmingai susiklosčiusio gyvenimo prisidėjo ši mokyklėlė, jau sulaukusi šimtojo gimtadienio.

Vilija Lukauskienė vadovauja Lapių mokyklai, kurioje mokėsi jos anyta K. Lukauskienė. Jos ir gyvena toje pačioje sodyboje.Istorinė fotografija

Kazimiera Metrikytė-Lukauskienė, skaičiuojanti 94-uosius metus, gyvena Vėžaičiuose, savarankiškai tvarkosi savo namuose. Guvi ilgaamžė išsaugojusi mokyklinių metų prisiminimus. Spėjama, kad gali būti vyriausia mokyklos istorijos liudytoja.

Ji parodė prieš 80 metų Lapių pradinėje mokykloje darytą fotografiją. Trečiokė Kazimiera – pirmame suole trečia iš dešinės. Nusifotografavo antrokai, trečiokai ir ketvirtokai. Pasipuošusios, iš kitų vaikų išsiskiriančios dvi mergaitės – mokytojo Romano Gedvilo dukros Aldutė ir Gabrielė, dar nelankiusios mokyklos. Nusifotografavo ir mokytoja Salomėja Maksvytytė, Kazimieros pirmoji mokytoja. Ir paskutinioji. Fotografija svarbi ir istoriniu, ir socialiniu požiūriu. Fotografo atvykimas į mokyklą anuomet buvo išskirtinis įvykis. „Vieną kartą per ketverius metus“, – pakiliai ištarė K. Lukauskienė. Ir pridūrė, kad iš šioje nuotraukoje įamžintų mokinių ji viena belikusi. Bet girdėjusi, jog Kaune gyvena mokytojo duktė Aldutė.

K. Lukauskienė nepamiršo, kaip ji troško eiti į mokyklą, tačiau tėvai neleido, nes namuose užsivertę darbais. Gausioje šeimoje Kazimiera buvo antras vaikas – didžioji tėvų pagalbininkė. Jos mama mokėjo skaityti iš maldaknygės, o tėvelis – beraštis.

Tačiau 1935 m. Lietuvoje įsigaliojus įstatymui dėl privalomo pradinio mokymo, tėvai buvo priversti išleisti dešimtmetę dukrą į mokyklą. Iš Pažvelsio kaimo, kur gyvena šeima, teko kulniuoti 4 kilometrus.

„Mokslo metai pirmokams prasidėjo pavasarį: pradėjome mokytis gegužę-birželį, rudenį reikėjo mokytis dar du mėnesius. Tačiau aš baigiau pavasarį – pramokau skaityti, rašyti, skaičiuoti ir kitais metais nėjau, nes susirgau bronchitu. Tėvai pristatė pažymą“, – dėstė K. Lukauskienė.

1937 m. ji baigė antrą klasę, 1938 m. – trečią, o 1939 m. išlaikė egzaminus. Pašnekovė pasakojo, jog antrokams ir trečiokams mokslo metai prasidėdavo lapkričio 1 d. ir baigdavosi gegužės 1 d., o ketvirtokai mokėsi nuo rugsėjo 1 d. iki birželio 9 d. „Egzaminus išlaikėme per vieną dieną: matematikos, lietuvių kalbos, gamtos ir istorijos. Kartu laikė ir Šakinių mokyklos mokiniai, – dalijosi prisiminimais K. Lukauskienė. – Pradinės mokyklos baigimo pažymėjimus įteikė birželio 13 d., bet išleistuvių nebuvo. Grįžau namo verkdama, kad jau nebelankysiu mokyklos. Tėvai buvo žadėję leisti į Kulių mokyklą, tačiau artėjo Antrasis pasaulinis karas. Keturiolikmečių ir vyresnių valdžia nebevertė lankyti mokyklos.“

Likimas lėmė, kad dabar Lapių mokyklai vadovauja jos marti Vilija Lukauskienė.


Ryškus gyvenimo puslapis

P. Grikšas: „Lapių mokykloje buvo gera.“„Lapių mokykla – šviesus mano gyvenimo puslapis“, – ištarė Žvelsėnų kaimo gyventojas Povilas Grikšas, prabėgus 64 metams nuo atsisveikinimo su ja. Į pirmą klasę jis atėjo 1948 m., bet buvo iš karto perkeltas į antrą. „Tačiau sunku buvo išmokti rašyti, – prisipažino Povilas. – Mano pirmoji mokytoja – Karbauskaitė, mokyklos direktorė – Ona Grabytė.“

P. Grikšas šypsodamasis pasakojo apie mokytoją, kuris per pamokas traukdavo „Žveng žirgelis lankoj“. Turėjo žmogus tokią silpnybę...

Nuo Žvelsėnų, kur gyveno Povilas, iki Lapių mokyklos buvo pora kilometrų. Klumpėmis apsiavęs pėstute žingsniuodavo takeliais, pelkynais. „Man tik tiek reikėjo, o klasiokui – 4 kilometrus, kitam – net penkis. Bet mes, vaikai, sunkumų nejautėme, – kalbėjo P. Grikšas. – Ir mokytojams teko pėsčiomis keliauti per pelkynus, pusnynus į Gargždus duonos parsinešti.“

Povilui įstrigo prie pradinių klasių durų išrikiuota kelių met­rų klumpių eilė. „Mokykloje buvo gera – drausmė, nepasitaikė, kad vaikai būtų susimušę ir nukentėję“, – dėstė pašnekovas.

Pradinę jis baigė 11 metų, o kiti, atėję vyresni, – 18–19 metų. Kol P. Grikšas baigė pradinę, čia buvo suformuota septynmetė mokykla. „Teko susispausti. Buvo pakeisti mokytojai, nes atėję partizanai klasėse subjaurojo Stalino ir Lenino portretus. Mokytojų išsilavinimas – tik baigę gimnaziją“, – kalbėjo pašnekovas.

Povilui mokslas gerai lindo į galvą. Jis Gargžduose baigė vidurinę mokyklą ir – į kariuomenę. Po tarnybos vakariniu būdu baigė technikumą ir visą gyvenimą dirbo santechnikos darbų vykdytoju buvusioje žemės ūkio technikos įmonėje.

„Lapiuose pastačiau vandentiekio bokštą“, – šypsojosi P. Grikšas.


Nuplaktas, bet smerkti neišmokęs

A. Kundrotas: „Meno saviveikla mane traukia nuo mokyklos dienų.“Antanas Kundrotas į Lapių pradinės mokyklos pirmą klasę atėjo 1939 m., būdamas 7 metų. Pirmosios savo mokytojos pavardės neprisiminė, bet giliai įstrigo, jog buvo pilna klasė mokinių. „Mokyk­la atvėrė vartus į pasaulį. Tikiu, kad jos nuopelnas, jog gyvenu gyvenimą, kuriuo esu patenkintas“, – sakė 86-erių metų pašnekovas.

Lapių kaime gyvenusiam Antanui mokykla buvo ranka pasiekiama – tiesiai per tėvų žemę. „Mokykla įkurta buvusiame dvaro pastate, kur dabar senasis bendrabutis. Buvo įrengtos dvi klasės, kurias skyrė surenkamos sienos. Gera buvo mokykloje“, – šiltais prisiminimais dalijosi A. Kundrotas.

Kai jis pradėjo mokytis, mokyk­los vedėjas buvo R. Gedvilas, bet nuo 1941 m. – Valteris Mačkus. Jo atmintyje šis pedagogas išliko kaip labai griežtas, bet kartais – labai geras. „Per fizinio lavinimo pamokas išeidavome slidinėti, grįždavome pamokoms pasibaigus“, – šypsojosi pašnekovas.

Už tai jį mokiniai mėgo, tačiau šis pedagogas už mažiausią nusižengimą taikė fizines bausmes. „Neparuošus pamokų, liepdavo ištiesti delną ir pliaukštelėdavo liniuote taip, kad iššokdavo „dešra“. Ir ant grūdų paklupdydavo“, – nesaldžiais prisiminimais dalijosi Antanas.

Jis prisiminė mokyklos teritorijoje buvusį tvenkinį, kurio ledas žiemą traukdavo nelyginant medus. Mokytojai neleido ant jo lipti pavasarį, bet argi mažieji ištvers nepaslidinėję. Žengė pakraštyje ant sutižusio ledo ir įlūžo. Sušlapę berniukai sėdėjo pamokoje, bet mokytojas V. Mačkus pastebėjo iš jų drabužių varvantį vandenį. „Liepė nusileisti kelnes ir gultis ant suolų. Visus nuplakė žilvičio vytele“, – pasakojo A. Kundrotas, pedagogo elgesį pavadinęs keistoku. „Vokiška tvarka“ moksleiviui įstrigo visam gyvenimui. Jis guodėsi, jog mažai bausmių gavo, nes buvo drausmingas. Tėvai neauklėjo fizinėmis bausmėmis, tačiau grįžus iš mokyklos ir pasiskundus, šie negynė sūnaus. Jų manymu, nusikaltai ir būk nubaustas.

A. Kundrotas prisipažino: mokykloje nebuvęs pirmūnas, bet ir nepaskutinis. „Čia visam gyvenimui pamėgau meno saviveiklą, kurioje ir dabar dalyvauju. Anuomet vaidinau spektaklyje pagal Žemaitės kūrinį „Piršlybos“, – sakė pašnekovas.

1944 m. jis baigė 5 klases. „Tėvai turėjo 8 ha žemės – likau tėvų ūkyje. Porą metų dirbau laiškanešiu – iš Gargždų į Lapius nešiojau paštą, o po to 5 metai tarnybos kariuomenėje.“ Grįžęs įsikūrė Klaipėdoje, kur baigė vakarinę vidurinę mokyklą, įstojo į tuometį Kauno politechnikos instituto vakarinį fakultetą. Nuo 1967 m. Prekybos uoste dirbo kadrų skyriaus viršininku. Į gimtuosius Lapius sugrįžo prieš 25 metus, susirgus mamai.

Jis 12 metų dirbo Lapių dešimtmetėje mokykloje darbų mokytoju, prižiūrėjo elektros ūkį. A. Kundrotas savo buvusioje mokykloje paliko pėdsaką – savo sumeistrautą kryžių, koplytėlę, daug stendų rėmų.

Virginija LAPIENĖ


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Komandos paieškos

Prieš gerą pusmetį Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje teko vesti pamoką apie toleranciją žiniasklaidoje, politikų įvaizdžio kūrimo visuomenės informavimo priemonėse niuansus. Abiturientų…

Plačiau »

Agnė Adomaitė

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar mokate džiaugtis gyvenimu?