3 500 km įveikęs gargždiškis žygeivis svajoja apie Camino kelią

Žygeivis V. Skuodas sako, kad šiemet itin pasidžiaugė pilietišku ir išaugusiu žygiu Kovo 11-ąją, kurį organizavo Klaipėdos rajono vaikų ir jaunimo laisvalaikio centras. „Šį žygį įveikiau su vėjeliu“, – šypsojosi Virgilijus.

Mūsų pašnekovas – aktyvus gargždiškis, asociacijos „Gargždų jungtinės pajėgos“ steigėjas, fotografų klubo „Gargždai“ iniciatorius, Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys Virgilijus SKUODAS. Kalbėjome apie žygių asociacijos pradžią, jos idėją bei kodėl verta įsitraukti į šią veiklą jaunimui itin patrauklia forma – pėsčiųjų žygius istorinėmis vietomis rajone.


Pradžia – spontaniška idėja
– Kaip ir kada kilo idėja sukurti žygių asociaciją „Gargždų jungtinės pajėgos“?
– 2017 m. sausio mėn. pirmą kartą dalyvavau tradiciniame naktiniame žygyje „Klaipėdos sukilėlių takais“, tąkart buvo žygiuojama nuo Gargždų „Kranto“ mokyklos. Trise su draugais, Sausio 13-osios gynėjais, sugalvojome sustiprinti bendrystę, išbandyti ištvermę. Tuokart pasitaikė apie minus 15 laipsnių šalčio, nežinojome, kaip prieš žygį tinkamai pasiruošti, pasirinkome pačią netinkamiausią aprangą ir avalynę. Visgi pirmąjį žygį atsimenu su šypsena, tarsi tai buvo vakar. Dalyvavo apie 3 000 žygeivių. Sustojome naktį Dauparuose pailsėti, atsigerti arbatos ir pajutome, kaip dėl prastos aprangos žliaugiantis prakaitas tapo stingdančiu šalčiu.
Įveikęs 38 kilometrų atkarpą, pajutau, jog šioje veikloje atradau save, tad subūriau draugų komandą, kuriai žygiai taip pat tapo itin patraukli laisvalaikio ir naujų žinių forma. Mane labiausiai sužavėjo idėja, jog užsibrėžtas nueitų kilometrų siekis yra prasmingas, t. y. aplankyti bei prisiminti Lietuvai svarbias vietas bei istorijas.
– Kas Jus labiausiai įkvėpė imtis iniciatyvos kurti asociaciją?
– Mane labai įkvėpė tremtinys, buvęs ilgametis Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono skyriaus pirmininkas, šviesaus atminimo Česlovas Tarvydas. Jis ypatingai domėjosi neatrastomis žuvusių partizanų vietomis. Pokariu, sugrįžus sovietinei santvarkai, partizanai, kovoję už laisvę, enkavedistų buvo negailestingai žudomi ir jų išniekinti kūnai likdavo net deramai nepalaidoti, todėl dauguma kapaviečių net nebuvo žinomos. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Č. Tarvydas atkakliai ieškojo liudininkų, kurių pagalba galėjo identifikuoti partizanų laidojimo vietas. Todėl ir kilo tokia idėja rengti žygius, kad aplankytume svarbias Lietuvos istorijai, kovos už nepriklausomybę vietas.


Svarbiausia taisyklė – be politikos
– Kaip reikia organizuoti žygį?
– Norint organizuoti žygį pirmiausia reikia turėti patikimą komandą, kadangi vienam sunku. Reikia susirasti įdomią vietą ir susitikti su tos vietos seniūnu ar istorijos žinovu, paklausyti jų rekomendacijų. Tuomet kruopščiai sudaromas žemėlapis. Žygį reikėtų praeiti patiems asmeniškai, sužinoti, ar yra kliūčių. Stengiamės suburti kuo daugiau piliečių į šiuos žygius, kad pamatytų įdomesnes, nematytas vietas, tai, kas mūsų rajone yra prasminga: partizanų žuvimo vietas, paminklus.
– Kaip žygeiviai renkasi atstumus?
– Žmonės žygio atstumą renkasi įvairiai. Šiuo metu vis labiau populiarėja 10–12 km šeimos žygiai, Lietuvoje apskritai žygiai ir judėjimas populiarėja. Manau, žygeiviai dalijasi į tris dalis: šeimyniniai, vidutiniai ir tie, kurie mėgsta iššūkius. Aišku, pagal tai neskirstome žmonių, kiekvienas eina pagal savo jėgas.
– Ar Jūsų organizuojamuose žygiuose yra amžiaus cenzas?
– Nėra, dalyvauti gali bet kas. Pats vyriausias žmogus pas mus yra 70, o jauniausias – 8-erių. Pagrindinę mūsų komandą sudaro 10 atsidavusių žmonių. Svarbiausia taisyklė – veiklos metu žygyje griežtai draudžiama politikuoti. Nesvarbu, kokių esi pažiūrų, tačiau šios organizacijos siekis ir yra pabėgti nuo kasdieninių problemų, „pravėdinti“ galvą, daugiau sužinoti apie vietos istoriją.


Atsiskleidžia žmogaus savybės
– Ar žygius planuojate tik po Lietuvą, ar žinote, kiek kilometrų jau nuėjote?
– Kol kas organizuojame žygius tik po Lietuvą, išvykti tolimiau kainuotų nemažai išlaidų, tai reikalauja investicijų. Anksčiau mano paties kuriami žygiai būdavo 1–2 kartus per mėnesį, dabar mes žygiuojame kiekvieną savaitgalį. Tai tampa rimta priklausomybe. Nepamirštame, kiek nueiname, nes kiekvienas gauna diplomus su įveiktų kilometrų skaičiumi. Su kolegomis kas 500 km simboliškai pasveikiname vienas kitą – pasirašome. Šiuo metu esu nuėjęs beveik 3 500 km, turiu neblogą žygių nuotraukų kolekciją. Maždaug 5–6 metus iš kiekvieno žygio kaupiu nuotraukų archyvą, svajoju ateityje daryti savo geriausių žygių pagautų momentų parodą. Iš tikro tai yra daug sunkaus darbo išpešti gerą fotografiją bei emociją. Fotoaparatas pasunkėja fotografuojant ir einant vienu metu. Žygio pabaigoje dažniausiai būnu nuėjęs papildomus kelis kilometrus, lakstydamas pirmyn atgal bandau fotografuoti žygeivius, išeina mažiausiai po 100 kadrų per žygį.
– Koks buvo Jūsų ilgiausias nueitas atstumas?
– Manau, tai buvo 78 km žygeivių festivalyje, kai žygiavau dieną naktį ir dar truputį kitos dienos. Tokiose situacijose santykiai su žmonėmis, einančiais kartu, tampa aštresni. Būna susipykimų, o vėliau, žinoma, susitaikymų. Žygiuose atsiskleidžia, koks iš tiesų yra žmogus.


Kviečia gegužės 21 d.
– Ar turite su šiuo pomėgiu susijusių svajonių?
– Viena iš mano svajonių – Camino kelias Ispanijoje. Tik­rasis pavadinimas – Šv. Jokūbo kelias (Camino de Santiago) – katalikų piligriminis kelias į Kompostelos Santjago katedrą Ispanijoje, kur, manoma, yra palaidotas Apaštalas Jokūbas. Norėčiau jį įveikti vienas, pabūti su savo mintimis.
– Ar jau kuriate ateities žygių planus?
– Ateities planuose – gegužės 21 d. žygis „Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos keliais“. Kviečiame dalyvauti, bus tikrai įdomu. Esu dėkingas žygių rėmėjams, anksčiau pačiam teko nemažai investuoti. Užtat manau, kad dabar Lietuva yra labiau pripažinta tarp pėsčiųjų žygeivių šeimos, žmonės nori atvažiuoti pas mus iš įvairiausių šalies vietų, beje, pasitaiko ir užsieniečių. Tarp žygeivių esame gerbiami, turime autoritetą. Mes šiltai priimame asociacijos organizuojamų žygių dalyvius, jie taip pat mus kviečia į savo kraštus.


Danielė DOMEIKYTĖ, Akvilė VALSKYTĖ

„Jaunimo erdvės“ puslapio Jaunųjų korespondentų klubo narės, Savanoriškos tarnybos Klaipėdos rajone savanorės (priimanti organizacija NRMLLA)
A. VALAIČIO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių