Laimė išdrįsti
Rinkimų vajus baigėsi, Gargždų miesto 761-asis gimtadienis praūžė. Kas liko? Vasara, kurios kokybė priklauso nuo mūsų mąstymo, o ne nuo saulėtų dienų skaičiaus. Pritariu jau šį rudenį į Lietuvą atvyksiančio rinkodaros legendos Setho Godino minčiai, jog būtina mesti iššūkį mums nuo vaikystės peršamam sandėriui, pagal kurį kasdien dirbame, nebūtinai malonumą teikiančius darbus, ir grįžę į namus tarsi kompensacijos griebiamės televizoriaus pultelio ir viskio stiklo. Svarbu išsiveržti iš žlugdančios rutinos ir kurti. Būsime sėkmingi ir laimingi tuo atveju, jei nebijosime elgtis šiek tiek kitaip nei tai numato standartai.
Kitokia, netradiciška ir nenuobodi šiemet buvo ir Gargždų miesto garbės piliečio ir rajonui nusipelniusių žmonių apdovanojimo ceremonija. Maloniai nustebino ideali vienos valandos renginio trukmė, pastaroji, manau, padės ir ateityje į šventinius minėjimus privilioti daugiau jaunų žmonių, žinoma, ir senjorų, kuriems išsėdėti dvi valandas toje pačioje pozicijoje taip pat nėra lengva. Renginys išsiskyrė naujųjų technologijų proveržiu: apie Gargždų miesto garbės pilietį Albiną Klizą sukurtas net filmukas, o renginio vedėjas Tadas Grabys scenarijų skaitė iš miniatiūrinio planšetinio kompiuterio, turbūt net ne visi suprato, kad tai ne aplankas. Manau, jis labai rizikavo ir įprastą juodą kostiumą iškeisdamas į žaismingą stiliuką: ryškius languotus marškinius, varlytę, tamsius džinsus. „Bangos“ redakcija jau sulaukė šūsnies vertinimų ir ne tik teigiamų. Vieniems buvo per tamsu, kitiems garsas per didelis, tretiems pritrūko sveikinimo kalbų ir pan. Aš taip pat galėčiau prikibti prie smulkmenų, tačiau tai būtų kabinėjimasis, ir tiek. Mane labiausiai džiugina tai, kad šįkart nebijota eksperimentuoti. Tam įtakos turėjo renginio režisierius Vaidas Kvedaras, pristatytas šios dienos „PraBangoje“. Prisipažinsiu, jog kartu su juo teko kažkada mokytis Šeduvos vidurinėje mokykloje, dabar gimnazijoje. Tada Vaidas buvo mokyklos žvaigždė. Ne todėl, kad gerai mokėsi, bet dėl savo energingumo, per kraštus besiliejančio humoro jausmo. Smagu, kad iš savo prigimtinio talento dabar jis užsidirba duoną, yra diplomuotas režisierius.
Tik drąsūs ir veržlūs skina pergalių vaisius. Nesvarbu, kad Jūsų drąsa pradžioje kitiems gali atrodyti it kvailystė ir Jūs būsite uoliai kritikuojami, po kurio laiko visi apsipras, o po kelerių metų galbūt Jums net užkabins medalį. Taip jau būna. Prisimenate, kaip visi pirštais badė į vos tik išdygusį viešbutį-kavinę „Lijo“, replikuodavo esą atrodo kaip karstas. O dabar tie patys skeptikai prieš kiekvieną šventę skuba rezervuoti staliukų ir čionai kviečiasi garbingiausius svečius. Jei būtume bent šiek tiek novatoriškesni, tolerantiškesni ir drąsesni, galbūt daugiau namuose siuvančių, mezgančių ar braškių uogienes verdančių šeimininkių ir nagingų šeimininkų ryžtųsi pradėti savo verslą užuot trynę darbo stalus biuruose ir smaugę savo kūrybingas asmenybes.
Beje, jau greitai savo atlygį galėsime skaičiuoti eurais. Europos Komisija ir Europos centrinis bankas Lietuvai leido nuo 2015-ųjų įsivesti eurą. Apmaudu, kad žmonės naujos valiutos kratosi it baubo, yra kamuojami nepagrįstų baimių. Pastebėta, jog gyventojai skuba investuoti į nekilnojamąjį turtą, esą vėliau jo nebeįpirks, nes euras užkels kartelę. Visgi veikia elementarūs paklausos ir pasiūlos dėsniai. Jei visi perka dabar, tai ir kaina stiebiasi. Tad nenustebsiu, jei išloš tie, kurie sulauks euro ir tada ramiai įsigis nekilnojamąjį turtą už tą pačią ar net mažesnę kainą. Pastebėta ir dar viena tendencija, kad žmonės suskubo santaupas litais keisti į eurus. Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas ragina to nedaryti, mat veltui mokate keitimo mokestį. Po sausio 1 d. tai bus daroma nemokamai. Tikėtina, kad po pirmų draugystės su euru metų dauguma skeptikų slėpsis po lapais ir tvirtins, kaip gerai, kad Lietuva tapo 19-ąja euro zonos šalimi. Juolab kad toks pat scenarijus jau buvo Estijoje.
Vasara – naujų potyrių metas. Nebijokime rizikuoti, tačiau svarbu ir nepersistenkime: nuo drąsos iki kvailumo – vienas žingsnis.
