„Ne kunigu tapti ėjau, ėjau susitikti su Dievu“, – apie savo apsisprendimą kalba knygos „Žmogaus ir Dievo metai“ autorius, Lietuvos policijos kapelionas Algirdas Toliatas
Jauno ir charizmatiško kunigo Algirdo Toliato, Lietuvos policijos vyriausiojo kapeliono, šiemet išleista knyga „Žmogaus ir Dievo metai“ bibliotekų ir knygynų lentynose – tarp skaitomiausių leidinių. Tai liturginių pamokslų ciklas. Tai guodžianti ir raminanti knyga, sielos kalbėjimas sielai. Neprašausite pro šalį nupirkę šią knygą dovanų mėgstančiam mąstyti šeimynykščiui ar geram bičiuliui. Knygoje neperšamos jokios dogmos, knygoje, kaip buvo pastebėjęs šviesaus atminimo profesorius Leonidas Donskis, apmąstomas buvimas, žmogaus ieškojimai ir atradimai.
Knygos autorius aktyviai susitikinėja su skaitytojais, neseniai lankėsi ir Jono Lankučio bibliotekoje Gargžduose. Prieš tai gerą valandą su laisvu, veržliu, energingu dvasininku jaukiai ir atvirai kalbėjomės „Bangos“ redakcijoje.
Bažnyčios nuobodulį įveikė klausimai
– Kunige Algirdai, esate sostinės vaikas, Jūsų tėveliai – akademinės srities žmonės. Rodos, ko čia sukti galvą baigus vidurinę – mokslininko karjera ir viskas aišku.
– Iš tiesų galėjau eiti pramintu šeimos keliu. Būtų buvę nepalyginamai lengviau ir paprasčiau. Kurį laiką lyg ir patrauklu man atrodė pasukti mamos, ekonomistės, pėdomis. Namuose, žinoma, apie jokią kunigystę tikrai nebuvo nė kalbos. Mano tėvai buvo dėstytojai, tad nors ir tikintys žmonės, tačiau sovietmečiu to afišuoti negalėjo. Šeimoje katalikiškas šventes švęsdavome, tačiau tylomis, kad nekiltų nereikalingų problemų.
Pirmąsias tikėjimo pamokas gavau iš senelių, močiutės, gyvenusios Alantoje. Žinoma, buvau prileistas Pirmosios Komunijos, gavau Sutvirtinimo sakramentą, net esu patarnavęs Mišiose. Tačiau paauglystėje tai manęs visiškai neįtikino, bažnyčia vis tiek netraukė. Nebuvau praktikuojantis, jei ir eidavau į bažnyčią, tai tik šventėms. Man ten buvo nuobodu. Neneigiau to, kad Dievas yra, tačiau paprasčiausiai nežinojau, nei ką su Jo buvimu daryti, nei supratau, kuo šis faktas veikia mano gyvenimą.
– Tačiau Jūsų gyvenime dar mokykloje įvyko lemtingas lūžis, paskatinęs siekti kunigystės. Susitikimuose su skaitytojais esate užsiminęs, kad jauna, išsilavinusi tikybos mokytoja paskatino Jus abejoti ir klausti, pačiam ieškoti atsakymų.
– Taip, būdamas abiturientas mokykloje sutikau žmogų, kuris man buvo žmogus klausimas. Palaimingai švytintis ir tikintis. Ir čia kažkaip susimąsčiau: arba tai melas, arba tikrai yra kažkas daugiau? Pradėjau skaityti teologinėmis temomis, žingsnis po žingsnio man kildavo vis daugiau tikėjimo klausimų. Daug ginčijausi. Galiausiai tai tapo jau man pačiam įdomu. Juk, kaip sakė F. Dostojevskis, jeigu Dievas vis dėlto yra – tai keičia viską. Ir mano jaunutėje galvelėje pamažu susiformavo mintis: jeigu yra tam tikra tvarka, tai kodėl tu gyveni bet kaip? Jeigu yra kryptis, o tu eini į bet kurią pusę? Tai tik gaišti laiką! Man pačiam šis suvokimas tada buvo labai stipru!
Iššūkius priėmė kaip patirtis
– Teologiją studijavęs Lietuvoje, Prancūzijoje, Italijoje Jūs prasitariate, kad kunigystė Jums pačiam buvo didžiulis netikėtumas.
– Kai stojau į kunigų seminariją, norėjau kuo labiau įsitikinti, patirti Dievą. Ne kunigu tapti ėjau, o ėjau susitikti su Dievu. Tada man atrodė, kad seminarija tam yra geriausia vieta. Dabar, žinoma, taip nedaryčiau. Juk yra daugybė kitų kelių ir nebūtinai atrodę tiesiausi tokie ir yra. Bet tada man to reikėjo, reikėjo tų žinių, reikėjo maksimumo. Reikėjo tuo gyventi, kvėpuoti, į tai pasinerti. Nors mano pasirinkimas buvo netikėtas tiek artimiesiems, tiek draugams, seminarijoje aš jaučiausi laimingas.
Po kelerių metų išvykau studijuoti į Prancūziją, pas vienuolius juanitus. Jie buvo ir dabar yra Vilniuje, mums seminarijoje dėstė filosofiją. Jeigu būčiau išdrįsęs, būčiau įstojęs net į jų vienuolyną. Bet neišdrįsau. Ne dėl to, kad bijojau kažko atsisakyti. Tai tiesiog buvo jaunatviškas idealizmas. Man juanitai atrodė tokie tobuli, tokie nepasiekiami, kad visiškai nesijutau vertas eiti ir stoti. Žinoma, jei tai būčiau padaręs, man būtų buvę žymiai lengviau.
Išvažiavau studijuoti į Prancūziją kišenėje turėdamas vos 400 frankų, tiesiog į niekur, be jokių stipendijų. Buvau įsitikinęs, kad kažkaip su Dievo valia susitvarkys. Ir iš tiesų – pamažu viskas ėmė klostytis: atsirado šeima, kuri mane Prancūzijoje paglobojo. Žinoma, gyvenome studentiškai – su makaronais ir bulvėmis. Tai buvo iššūkis, bet tai buvo mano gyvenimo kelionės, mano patirties bagažo dalis. Žadėjau studijuoti vienerius metus, bet pasilikau trejiems, o paskui dar dvejiems. Tačiau Prancūzijoje jaučiausi svetimas – viskas ten gražu, tvarkoje, bet – ne mano. Po studijų grįžau į Lietuvą, buvau paskirtas Aušros Vartų kunigu. Lyg ir prisiekiau sau, kad daugiau niekur nebevažiuosiu studijuoti, bet prabėgo treji metai, ir vėl kilo naujų iššūkių noras. Tad keleriems metams išvykau į Romą. Grįžęs į Lietuvą buvau paskirtas Šv. Rapolo bažnyčios vikaru, o pastaruosius trejus metus esu Lietuvos policijos vyriausiasis kapelionas.
Policijos kapelionas – tarsi bendrakeleivis
– Sunkiai įsivaizduojame, kokios yra Lietuvos policijos vyriausiojo kapeliono pareigos?
– Policijos kapelionas yra kartu su personalu, su jų šeimos nariais, darbais, gyvenimais, šventėmis, nelaimėmis, gedulu. Čia susilieja du pasauliai: policijos kasdienybės ir dvasinis. Žinote, toje evangelizacijos veikloje pats patyriau ir tebepatiriu daug atradimų. Ten nesu kaip mokytojas, esu bendrakeleivis. Aišku, iš pradžių teko laužyti kai kuriuos stereotipus: juk eiti pas kunigą, o dar policijoje – ne lygis. Tačiau susiklostė palanki situacija, kad pirmosiomis dienomis buvau pasodintas kabinete tarp dviejų policijos generalinio komisaro patarėjų, o pas juos gi daug darbuotojų ateina! Atsirado puiki galimybė su jais susipažinti, juos prisijaukinti, įgyti pasitikėjimą. Man pačiam tai buvo didžiulė mokykla. Pirmieji susitikimai policijoje vyko gruodį, Kalėdų dvasioje, visiems dovanodavau kalėdaičius. Tai buvo ne tik religinis aspektas, nes nemanau, kad reikia nuo to pradėti. Tai tik tam tikra forma, o juk svarbiausia – turinys. Taigi, kalbėdavomės, kas yra pagarba, bendrystė, sinergija veikti kartu ir pasiekti rezultatų, kas yra askezė, o juk tai gebėjimas išgirsti, nepulti. Žodžiu, kalbėdavomės ir tebekalbame apie esminius dvasinius dalykus, kurie reikalingi tiek tikintiesiems, tiek netikintiesiems.
Policija mane sužavėjo ir tuo, kad tai buvo proga išeiti plačiau, suvokti, kiek čia daug netipiškų žmonių, ne tik tų, kurie ateina į bažnyčią. Tai įdomūs žmonės, neturintys klišių, bet turintys savo nuomonę ir nebijantys jos pasakyti. Tokiu žmogumi galėčiau įvardyti a. a. Artūrą Brazį (buvęs Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas – aut. pastaba). Jo žūtis kalnuose šių metų sausio pradžioje buvo ta nelaimė, kuri labai suartino policijos bendruomenę, atvėrė širdis. Ir aš pats labai išgyvenau, negalėjau patikėti. Nors ir neminėdamas Dievo, Artūras, kalbėdamas kalnų tematika, iš esmės kalbėdavo dvasine tematika. Jis taip ir gyveno: kantrybėje, pasišventime, begaliniame ryžte įveikti ir padaryti tai, ką suplanavo. Skausminga, o tuo pačiu prasminga, kad apie jo ateities svajones mudu kalbėjomės būtent Kalėdų išvakarėse…
Nemokantys gyventi dabartyje
– Jūsų knygoje išspausdintuose pamoksluose dažnai vartojama tokia negirdėta sąvoka „užkietinta širdis“. Kokia ji?
– Priminsiu tokį posakį: tiesa ne vietoje ir ne laiku yra netiesa. Tu gali turėti tiesą, kuri yra žlugdanti, nes jos tikslas nėra pakeisti situaciją, nėra jokių pokyčių, bet yra siekis dominuoti. Tu puikuojiesi, traiškai kitus. Ir su tokia savo tiesa žmogui nepadedi. Tai ir yra užkietinta širdis, kuri negirdi, nemato, nejaučia ir neužjaučia. Kristus irgi turi savo tiesą. Jis nėra kitas kraštutinumas – užminkštinta širdis. Kristus žinojo, kur eina, ką daro. Jo nepastumsi. Bet savo tiesą jis skelbė plaudamas net purviniausias kojas, o tai reiškia sugebėdamas išgirsti žmogų ten, kur jis labiausiai pažeidžiamas.
– Šiuolaikinės visuomenės žmonės dažnai savo gyvenimo komfortą sieja su ramybe.
– Dievo ramybė nebuvo ištižimas, patogus įsitaisymas, atsipalaidavimas. Dievo ramybė dažnai išeina už komforto ribų, yra veikli, neabejinga, jinai pastebi liūdintį, verkiantį, kažko stokojantį. Dievui nesvarbu milijonai, Dievui svarbu, kiek gali, kaip esi pasiryžęs aukotis. Auka yra kiekvienas pasakytas žodis, tačiau ar jis kuriantis, ar griaunantis, kiekvienas žvilgsnis, tačiau ar šiltas, ar šaltas, smerkiantis ar laiminantis? Auka yra ir mintis. Jinai nematoma, bet ji materializuojasi. Auka yra ir laikas, skirtas kitam. Atrodo, budistų vienuolio kažkas klausė, kokia didžiausia laiko problema. Jis atsakė: didžiausia problema, kada mes sėdime, mes jau stojamės, kai stojamės, jau einame, kai einame, jau bėgame. Vadinasi, vis vienu žingsniu toliau negu pats esi. Pastebėkime, žmonės dažnai nemoka gyventi dabartyje. Tačiau jei gyveni tik ateitimi – tai realiai tavęs nėra.
– Kas yra Jūsų pamokslų įkvėpimo šaltinis?
– Galima pasakyti, kad ne aš ten kalbu – tai bendras derinys. Šventojo Rašto žodžiai. Mano patirti išgyvenimai, Prancūzija, Italija, įvairūs žmonės, klausiantys, žiūrintys, lipantys į kalnus… Tai tarsi visuma, kuri išvirpina mano sielą. Ir tada, kai aš skaitau Bibliją, žvelgiu į ją savo akimis. Aš ją tarsi dainuoju, groju. Ir kartais iš kažkur ateina tokie vaizdiniai, kurių net pats negaliu paaiškinti.
- Sakoma, Mišios prasideda tada, kai baigiasi, pasisėmę jų dvasios mes turėtume nusinešti ją į kasdienybę. Bet paprastai išgyvenam tą pakylėjimą, ir viskas tuo baigiasi.
- Būti pažeidžiamam nemalonu, bet tik dėl to gali žengti į priekį. Jeigu bijosiu būti pažeidžiamas, vadinasi, ir nemylėsiu. Bijosiu mylėti, būti trapus, laukti žmogaus, jaudintis, nerimauti. Tada, pasak poeto K. Gibrano, niekada iš visos širdies ir neliūdėsiu, o juokdamasis niekada nesijuoksiu nuoširdžiai.
- Kaip apkabinti savo artimą, kad pasijustų apkabintas Dievo – štai mūsų rūpestis. O visa kita mums nepriklauso. Visa kita atiduokite Dievui spręsti.
- Pavydas mums nesvetimas jausmas. Jis mus apiplėšia, nes mes pradedam lyginti save su kitais nežinodami situacijų, žiūrime į fasadą, manome, kad jis gražesnis. Nematom žmogaus skaudulių, tik sėkmę. Pavydas atima galimybę džiaugtis, įvertinti kasdienybę, temdo protą. Ir mes nebegyvename, iškeičiame savo gyvenimą, mainome ir taip prarandame savo vertybes. Bet jei pakeisime savo požiūrį, supratimą, vertinimą, visuomet užteks tiek, kiek bebūtų. Ir visuomet tai, ką turėsime, mokėsim padauginti.
- Tikroji Bažnyčia yra ta, kur aš nebijau, kur nukrinta kaukė ir aš išsilaisvinu.
Ištraukos iš kunigo A. Toliato knygos „Žmogaus ir Dievo metai“.
