Volmerio vakarienės tradicija skiepija istorinio palikimo pajautą

Vėžaičiuose, nuostabioje, gėlėmis apsodintoje „Senjorų dvaro“ aplinkoje, kur grafų Volmerių laikais kažkada buvęs bravoras, antrą kartą vyko neeilinis renginys – dvarų kultūrą menanti Volmerio vakarienė. Vėžaičių kultūros centro ir kitų kultūros puoselėtojų, entuziastų dėka atgimstanti Lietuvos dvarų kultūra sulaukia vis didesnio susidomėjimo.

Keturių kartų dvaras

Vėžaičiai – Žemaitijos miestelis, tampriai susijęs su grafų Volmerių gimine, jų istoriniu palikimu. Natūralu, jog Klaipėdos rajono savivaldybė, meras Bronius Markauskas, istorikai, kultūrininkai nori išsaugoti autentišką šio krašto veidą, užfiksuoti to meto prisiminimus, prikelti juos ir pristatyti šiandienos žmogui aktualiame kontekste. Volmerių dvaras, kaip ir daugelis to meto dvarų, nulėmė ir visos gyvenvietės augimą. Vėžaičių dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVIII a. pradžios. Dvaras 300 metų priklausė grafams Volmeriams. Garsas apie Volmerių turtus buvo plačiai pasklidęs. Garsūs ir posakiai: „Gyvena kaip Vol¬meris (Ulmeris)“, „Va¬žiuo¬ja kaip Vol-meris“.

Volmerių dvaro kompleksą sudarė parkas, jėgerio namas, dveji vartai, arklidė, sarginė, degtinės varykla – bravoras, karvidė, svirnas, namas, koplytėlė. Vėžaičių medinę Šv. Kazimiero bažnyčią 1784 m. savo lėšomis pastatė grafas Kazimieras Volmeris.

Vėžaičių dvarą valdė keturios išsilavinusių Volmerių kartos, kurios paliko ryškų kultūrinį pėdsaką Vėžaičių istorijoje: jie kūrė ne tik modernų ūkį, bet rengė įvairius renginius, rūpinosi savo ūkio darbininkų edukacja.

Džiugino nuostabioje aplinkoje

Nuostabioje aplinkoje – privačių socialinės globos namų „Senjorų dvaras“ – išpuoselėtame rožyne įrengtoje lauko terasoje skambėjo muzika, Volmerio vakarienės lankytojus savo šokiu sveikino dvariškių rūbais pasidabinusios Vėžaičių kultūros centro šokėjos (vadovė Ingrida Sutkienė), susirinkusiuosius draugiškai priėmė „Senjorų dvaro“ savininkai Antons ir Ilona Kontautai, susirinkusiuosius savo prasmingomis dainomis užbūrė dainų kūrėja ir atlikėja Ieva Narkutė. Dvarų kulinarinį paveldą atspindėjo ir restorano „Perfe“ patiekiami degustacinės vakarienės patiekalai. Burata su pomidoriukais ir desertas „Pavlova“ savo estetika, pateikimu džiugino vakarieniautojų akis ir gomurį. Gražioje Volmerio vakarienėje dalyvavo Klaipėdos rajono savivaldybės meras Bronius Markauskas, Administracijos direktorius Sigitas Karbauskas, su vakarienės dalyviais bendravo Vėžaičių parapijos klebonas Viktoras Daujotis. Meras savo kalboje akcentavo, jog kiekviena pasaulio šalis džiaugiasi savo istorija, ją puoselėja, saugo. Lietuvoje tikrai yra daug savo kraštą mylinčių žmonių, kurie tą istoriją ne tik prisimena, bet ir rodo kitiems, apie tai kalba. Anot mero, formuojama Volmerio vakarienės tradicija yra puiki galimybė istoriją pažinti gyvai, prie jos prisiliesti, išgirsti, išjausti. B. Markauską džiugino prasmingas vakaras ir sukurta galimybė kitu aspektu pažvelgti į Vėžaičių krašto kultūrinius klodus. Jis minėjo, kad Klaipėdos rajono kultūrininkai, entuziastai geba ne tik surengti įdomius renginius, bet jau patvirtinta rajono Savivaldybės darbo grupė grafų Volmerių istorinio palikimo aktualizavimui, jo prikėlimui šiandienos kultūros kontekste.

Teatralizuota ekskursija – istoriko svajonė

Vėžaičių kultūros centro surengtoje Volmerio vakarienėje dalyvavo svečiai iš ir kitų Lietuvos miestų. Buvusi vėžaitiškė, Lietuvos valstybės istorijos archyvo Dokumentų saugojimo ir apskaitos skyriaus vedėja Rūta Šimulė, kurią istorikė Janina Valančiūtė, parašiusi studiją apie Vėžaičius, įvardija nuoširdžia pagalbininke, į vakarienę atvyko iš Vilniaus. Pasak Rūtos, Lietuvos dvarai valstybės kūrimosi laikotarpiu buvo diplomatijos, administracijos, kultūros, rašto puoselėjimo centrai, dvarininkai būdavo meno kūrinių, miesto architektūros statinių, Lietuvos metraščių užsakovai ir mecenatai. Dvaruose būdavo kaupiamos meno kūrinių kolekcijos, bibliotekos, dvarai turėdavo savo muzikos kolektyvus, buvo rengiamos dvariškių puotos. Anot jos, sukaupti istoriniai klodai yra puiki galimybė atkurti, atrasti Vėžaičių istoriją iš naujo.

Volmerio vakarienę ragavo ir istorikas Egidijus Miltakis, buvęs Gargždų krašto muziejaus darbuotojas. Jis akcentavo, kad senieji Lietuvos dvarai – tai ne vien prolenkiškos kultūros židiniai, pavyzdžiui, paskutinis dvaro savininkas, grafas Vaclovas Volmeris mokėjęs kalbėti netgi žemaitiškai. Anot istoriko, be Volmerių dvaro, jį supančio nuostabaus parko, turbūt nebūtų Vėžaičiai žinomi kaip gyvenvietė. Istorikas tikino, kad teatralizuota ekskursija po Vėžaičius būtų didžiausia jo gyvenimo svajonė. ,,Akademinės istorijos knyga yra viena, bet istorinė sąmonė gali gyvuoti tik tuomet, jei išsaugota atmintis. Jausmas tampa gerokai svarbesnis už faktus. Taip formuojama istorinė sąmonė. Istorinė vakarienė leidžia pajusti to laikmečio dvasią“, – kalbėjo Egidijus. Pasak vakarienės svečio, sausi faktai be jausmo yra greitai pamirštami, o istorinis pasakojimas turi būti kuriamas nuolat, o jį kuria tik žmonės, jų gyvenimai, prisiminimai.

Nepamirštamam vakarui – naujas turinys

,,Istorija turi būti gyva. Ją patirti, paragauti dvariškų patiekalų, kartu pašokti į Vėžaičius galėtų atvykti pilni turistų autobusai. Tai kiekvienam būtų unikali patirtis, galimybė pažinti dvaro kultūrą teatralizuotoje edukacijoje, tapti jos dalimi“, – vakarienėje kalbėjo Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkė Loreta Motuzienė. Ji dėkojo šios vakarienės organizatoriams ir sumanytojams, o taip pat kvietė visus veikti taip, kad nuostabus Vėžaičių kraštelis taptų žinomas ne tik Lietuvoje.

Gražus vasaros vakaras tapo nepamirštamas ir Klaipėdos rajono laikraščio ,,Banga“ redaktorei Vilijai Butkuvienei, kuri džiaugėsi Vėžaičių kultūros centro direktorės Dianos Ciparienės kūrybiškai vedamu renginiu. Vilija priminė visiems susirinkusiems, kad šių metų Volmerio vakarienė yra antrasis tokio pobūdžio renginys, suburiantis dvarų kultūros entuziastus į vieną būrį. ,,Istorija esame mes patys – mūsų tėvai, mūsų seneliai ir visa tai, kas atėjo iš šios žemės, mūsų krašto. Prasmingi darbai turi tęstinumą, todėl smagu, kad šiemet šiam renginiui suteikiama jau nauja forma, naujas turinys, tačiau išlaikytas bendras tikslas – kad savojo krašto istorija mums visiems taptų artima“, – sakė redaktorė.

Klaipėdos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus patarėja Jolanta Polekauskienė pasidžiaugė Vėžaičių kultūros centro kūrybiškais sumanymais puoselėjant dvaro kultūrą, saugant istorinę atmintį. Į Volmerio vakarienę susirinkusiais žmonėmis džiaugėsi Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Violeta Skėrienė ir kitos viešnios.

Širdingai įvertintas kūrybiškumas

Skambant muzikai senuosius vyno receptus apibūdino vyndarys Antanas Bučys iš Žvelsėnų, kurio naminis vynas ir buvo degustuojami renginyje. Ypatingą „Senjorų dvaro“ gėrimą ir jo receptūrą vakarienėje pristatė „Senjorų dvaro“ savininkas A. Kontautas. Vešinčiomis gėlėmis aplinką puošė gėlininkų Vinco Žilvio ir Aidos Dauskurdienės šeimos iš Girininkų.

Visiems, kurie nuoširdžiai padėjo surengti Volmerio vakarienę, o pirmiausia Kultūros centro darbuotojams, kolektyvų vadovams labai gražiai padėkojo Vėžaičių kultūros centro direktorė D. Ciparienė. Jos kūrybiškumas rengiant Volmerio vakarienę taip pat neliko neįvertintas. A. Kontautas, vakarienės dalyvius priėmęs „Senjorų dvaro“ terasoje ir rožyne, svečiams sakydamas atsisveikinimo žodį susijaudinęs ištarė: „Diana, Tu taip gražiai viską padarei, kad man norisi paimti dalgį, nupjauti šias rožes ir Tau jas padovanoti.“

Volmerio puotos dalyviai ne tik klausėsi muzikos, mėgavosi išpuoselėta, gėlėmis apsodinta aplinka, bet ir sprendė sudėtingą kryžiažodį apie Volmerio dvarą. Teko gerai pasukti galvas, aiškinantis, kaip vietiniai žmonės vadino koplyčią-mauzoliejų, kiek arklių buvo laikoma grafų arklidėse, kokia dvaro ūkvedžio pavardė ar grafo šunelio vardas?.. Kiekvienas atvykęs turėjo galimybę pajausti istoriją ir išsaugoti ją savo atmintyje.

Dana LUKAUSKIENĖ

Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.

Vėžaičių kultūros centro direktorės D. Ciparienės kūrybiškumas sužavėjo vakarienės dalyvius.

Vešinčiomis gėlėmis aplinką puošė gėlininkų V. Žilvio ir A. Dauskurdienės šeimos iš Girininkų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių