Literatūros pasaulyje ryškus gargždiškio pėdsakas
Gargždų viešojoje bibliotekoje įrengtas memorialinis Jono Lankučio stendas. Mokslininko palikuonys padovanojo bibliotekai tėvo asmeninių daiktų ir dokumentų. Jono Lankučio dukrai Margaritai Klaipėdos rajono meras V. Dačkauskas įteikė padėkos raštą ir gėlių puokštę už tėvo nuopelnų gimtajam kraštui puoselėjimą ir garsinimą.
Prasminga, kad vieno žymiausių mūsų krašto asmenybių, literatūrologo, akademiko Jono Lankučio atminimui skirto sukaktuvinio vakaro pradžioje nuskambėjo poeto Vytauto Mačernio posmai: <…> praeinančiam pasaulyje praeisiu/ kasdien suduždamas, bet išdidus/ mylėdamas skurdžiausius žemės vaisius/ ir moteris, ir saulę, ir sapnus…<…>
Šiam paminėjimui irgi pasirinktas posmas iš to paties V. Mačernio eilėraščio: „kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią…“ Prisiminėme paprastų gargždiškių sūnų, visą gyvenimą pašventusį literatūros mokslui, toli gražu ne vienišą, o šiltai apsuptą šeimos, kultūros žmonių ir palikuonių, kuriems jis, kaip kalbėjo dukra Margarita, savo darbais ir laikysena skleidė atvirą toleranciją, nuoširdumą, žinias, įpratino nuosekliai dirbti, įvedė į literatūros pasaulį, skiepijo atsidavimą pasirinktai profesijai.
Būna gi netikėtų sutapimų. Bibliotekininkų sumanyta akademiko Jono Lankučio 90-mečio ir jo vardo suteikimo Gargždų viešajai bibliotekai 15-mečio (2000 m.) sukaktis pasipildė dar keliomis vertomis paminėti datomis.
Taigi šių metų vasario 8 dieną Jonui Lankučiui (1925–1995m.) būtų sukakę 90 metų, bet jis jau lygiai dvidešimt metų ilsisi Menininkų kalnelyje Antakalnio kapinėse Vilniuje šalia lietuvių literatūros milžinų, kurių kūrybą siekė kuo daugiau priartinti prie skaitytojų ar teatro žiūrovų. Ir dar kelios sukaktys: prieš 40 metų Jonas Lankutis apsigynė filologijos daktaro mokslinį darbą, o prieš 30 metų, 1985-aisiais, buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu.
Tylos minute nusilenkėme šių metų vasario 4 dieną mirusios Jono Lankučio gyvenimo draugės redaktorės Janinos Lankutienės atminimui. Pora užaugino du vaikus – leidinių redaktorę, dėstytoją Margaritą Lankutytę-Dautartienę ir sūnų – vaikų gydytoją Kęstutį Lankutį. Didžiuojasi senelio dvasine stiprybe, ištikimybe prigimčiai ir jo tolerancija vaikaičiai Sigita, Juozas ir Jonas. Šiomis dienomis pažymėjusiai gyvenimo jubiliejinę sukaktį Jono Lankučio dukrai Margaritai Klaipėdos rajono meras V. Dačkauskas įteikė padėkos raštą ir gėlių puokštę už tėvo nuopelnų gimtajam kraštui puoselėjimą ir garsinimą.
Prieš susirinkusiųjų akis ekrane praslinko keletas prasmingų Jono Lankučio gyvenimo etapų. Mokymosi metai Gargžduose ir Klaipėdoje, studijos Vilniaus universitete, mokslo darbai ir vadovaujanti veikla Lietuvių literatūros institute, platus bendraamžių kūrėjų ir bendradarbių, kuriems jis buvo autoritetas, ratas, asmeninį gyvenimą supratęs kaip pareigą ir tarnystę nacionalinei kultūrai.
Filmuota apžvalga parengta pagal Vytauto Rimavičiaus 2001 metais išleistą prisiminimų, nuotraukų ir pokalbių knygą „Jonas Lankutis – sūnus Gargždų ir Lietuvos“. Iš juostoje demonstruotų kadrų suprantame, jog literatūros kritiką traukė sudėtingos, stiprios, tragiškiems konfliktams pajėgios atsispirti asmenybės literatūros klasikų Vinco Mykolaičio-Putino romanuose, Balio Sruogos, Justino Marcinkevičiaus, Juozo Grušo, Vinco Krėvės dramose. Literatūros kritikas akcentuoja jose vykstančius moralinius ir psichologinis išbandymus, tokias vertybes, kaip humaniškumas, dramatiškumas, nacionalinės tradicijos. Kritikas taip pat pasitarnavo grąžindamas į literatūrą svarbiausias Vydūno dramas. Reikšminga ir paskutinė Jono Lankučio parašyta knyga „Lietuvių egzodo dramaturgija“ (1995 m.).
Gargždų viešojoje bibliotekoje įrengtas memorialinis Jono Lankučio stendas. Mokslininko palikuonys padovanojo bibliotekai tėvo asmeninių daiktų ir dokumentų. Tai narystės pažymėjimai – Lietuvos rašytojų sąjungos, Mokslų akademijos nario bei kiti, proginiai medaliai, apdovanojimų ir sveikinimo raštai, telegramos, rankraščiai, užrašų lapeliai, rašikliai ir plokštelės, kolegų rašytojų dovanotos knygos su autografais, taip pat jubiliejinės juostos, rankinis laikrodis, skrybėlė, šalikas…
Artimieji ir draugai prisimena, kad Juozas Lankutis buvo džentelmenas, elegantiškas vyras, apsirengęs dailia eilute, visada su skrybėle ir kaklaraiščiu – ne veltui gi žinomo siuvėjo vaikas. Kaip teigia jo dukra Margarita, Lankučio tėvas buvo linkęs matyti sūnų, pratęsiantį jo amatininkystę. Tačiau jį, iš prigimties linkusį į humanitarinius dalykus, labiau imponavo motinos, kilusios iš vyskupo Motiejaus Valančiaus giminės, pasaulėjauta, jos skatinimas skaityti, mokytis, tad tokį kelią ir rinkosi.
Susitikimo šventišką nuotaiką pakėlė ir muzikinius kūrinius dovanojo Klaipėdos Universiteto Menų fakulteto dėstytojai ir studentai Tomas Mikalauskas, Karolis Vaičiulis, Audrius Šerelis, Oksana Novačenko, Vadimas Karmickis, Greta Antonevič, Andrius Beržonskis.
