Užuot smerkus aktorė kviečia mylėti
Aktorei Eglei JACKAITEI praėjęs gruodis ypatingas. Neseniai įvyko Oskaro Koršunovo režisuoto jos mono spektaklio premjera „Šventoji“. Bilietai išgraibstyti – žiūrovų pilnos salės tiek sostinėje, tiek Klaipėdoje, Panevėžyje – visur, kur suplanuota! Spektaklis veja spektaklį, o aktorės akys žiba: nuovargį kompensuoja jau po premjeros išgyvenamos emocijos, džiaugsmas sulaukus tokio žiūrovų susidomėjimo ir įvertinimo.
Nepaisydama įtempto grafiko, Eglė neseniai svečiavosi ir Gargždų „Minijos“ progimnazijoje, kur mokiniams atskleidė viešojo kalbėjimo subtilybes, taip pat mielai sutiko duoti interviu „Bangai“.
Raktą rado Oskaras Koršunovas
– Egle, papasakokite apie spektaklį „Šventoji“. Kokia jo priešistorė?
– Praėjusią vasarą mes, trys moterys, nusprendėme, kad dalyvausime Tbilisyje, tarptautiniame mono spektaklių festivalyje. Tačiau mono spektaklio tada dar neturėjome ir mano draugė režisierė Dali Rust pasiūlė pastatyti spektaklį pagal Vidmantės Jasukaitytės romaną „Marija Egiptietė“. Šią knygą buvau skaičiusi ir ji paliko man neišdildomą įspūdį. Pamenu, nuvažiavome pas Kunigundą (a. a. romano autorės dukrą) į Šventąją. Ten būdamos ir būsimo spektaklio pavadinimą sugalvojome – „Nuodėmingoji šventoji“. Tbilisyje, teatrų festivalyje, įvyko „Nuodėmingosios šventosios“ premjera. Mus labai šiltai priėmė, spektaklis sulaukė pačių geriausių įvertinimų. Tačiau kol išvykome į Sakartvelą, buvo visko, mes vis repetavome, į komandą įsitraukė daugiau žmonių. Vieną dieną paskambinau režisieriui O. Koršunovui ir pakviečiau ateiti į repeticiją pažiūrėti, ką sukūrėme, nes jaučiau, kad spektakliui kažko vis dėlto trūksta. Repeticijos tuo metu vyko Vilniuje, jis atėjo, pažiūrėjo, po to ilgai kalbėjomės. Oskaras žino mano gyvenimą ir pasakė man: „Aš žinau šio spektaklio raktą.“ Paklausė, ar aš pasiruošusi tai išgirsti? Atsakiau teigiamai. Jis pasakė: „Eik per savo mamą – į save.“ Pradėjome dirbti kartu. Tada premjera – Tbilisyje, po to vėl repeticijos Lietuvoje ir premjera jau pavadinimu „Šventoji“ Vilniuje, Oskaro Koršunovo teatre. Ypatingas man šis spektaklis. Jau aštuntąkart rodėme žiūrovams, o į dar septynis suplanuotus spektaklius iki pat kovo mėnesio visi bilietai išparduoti. Didžiulis dėkingumas, atsakomybė…
Žmonės išsiilgę teatro, jie nori autentikos, nori tikrų išgyvenimų scenoje. Marija Egiptietė – tai šventoji paleistuvė. Anot legendos, ji daugiau nei 17 metų buvo paleistuve, gyvendama nuodėmėje, o vėliau ji nusprendė visiškai atsisakyti savo ankstesnio gyvenimo, išėjo į dykumą, atsidavė Dievui ir sulaukė dvasinio praregėjimo bei ramybės. Aš esu vis dar kūrybiniame procese, kuris absoliučiai ne eilinis, juolab kad spektaklyje persipina ir mano pačios gyvenimo gijos. Atiduodu visą save – begalinis nuovargis, o kartu ir laimė, aš taip džiaugiuosi, kad „išsipildau“. Būti scenoje man yra šventė. Su jauduliu visada laukiu susitikimų su žiūrovais, susitinku kaskart iš naujo ir su pačia savimi, su savo personažu – Marija ir su savo mama, kurią įkūniju per šį spektaklį…
– Dirbti su režisieriumi O. Koršunovu – dažno aktoriaus svajonė. Jūs vaidinate jau ne pirmame jo spektaklyje?
– Mes pirmą sykį susitikome 2004 m. Klaipėdos dramos teatre. „Šventoji“ yra penktas mūsų bendras darbas teatro scenoje. Vaidinau jo režisuotuose spektakliuose: „Šaltas vaikas“, „Kelionė į Damaską“, „Pašaliniams draudžiama“, už valdininkės sukurtą vaidmenį pastarajame buvau nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. Dar yra vienas iš brangiausių man spektaklių „Mūsų klasė“. Oskaras yra aukščiausio lygio režisierius, pripažintas ir vertinamas tarptautiniu mastu. Jis absoliučiai talentingas ir turi visus įrankius, kad padėtų sukurti aktoriui vaidmenį. Šis režisierius tai daro lengvai, paprastai ir scenoje vyksta stiprūs dalykai.
Didžiuojasi sūnumis
– Jūsų ir režisieriaus unikalus tandemas nepalieka abejingų. Spektaklis „Šventoji“ labai atviras, apnuoginantis Jūsų pačios gyvenimo patirtis, parodantis žaizdas. Ar nebuvo baugu taip stipriai atsiverti žiūrovams?
– Pasitikėjau režisieriumi. Oskaras padėjo žengti žingsnį dar arčiau savęs, nebijoti atsiverti. Jis sako: „Egle, jei matyčiau, kad tu negali, aš nereikalaučiau.“ Gerai, kad reikalauja, tada suprantu, kad režisierius manimi tiki, pasitiki, mato, kad galiu. Tada vyksta augimas. Man tai svarbu ir brangu. Šis atsivėrimas spektaklyje dar labiau mane sustiprino ir kaip aktorę, ir kaip žmogų.
– Jūsų vyresnysis sūnus Jokūbas Brazys taip pat režisierius, Oskaro Koršunovo mokinys. Sąmoningai kreipėte jį teatro pasaulio link ar jis jau gimė su teatro genu?
– Taip, Jokūbas režisierius, jis mano pirmagimis. Visai neseniai grįžo iš Kijevo, tik ką buvo premjera „Prikaltasis Prometėjas“. Ukrainoje jam tai jau antras spektaklis. Pernai kūrė Ivano-Frankivsko mieste spektaklį Jeano Paulio Sartreʼo „Nepalaidoti mirusieji“ – už jį buvo nominuotas geriausiu Ukrainos režisieriumi. Jokūbas dar jaunas, bet labai talentingas, vertinamas – jau turi nemažai nominacijų, apdovanojimų. Jis kūrybiškas ir daro tai, ką sugeba geriausiai. Abu mano vaikai ypatingi. Juos myliu ir jais didžiuojuosi. Abu jie laisvi, drąsūs, turintys tvirtą savo stuburą ir žinantys, ko nori. Eičiau pati prieš save, jei kažkur juos „stumčiau“. Jų gyvenimas yra jų pačių apsisprendimų rezultatas. Teatras, žinoma, natūraliai buvo jų kasdienybėje, Jokūbas scenoje ir vaikščioti pradėjo, juk ir jo tėvai abu aktoriai (šypsosi – aut. pastaba). Teatras, scena Jokūbą supo nuo kūdikystės. Pradžioje sūnus galvojo apie aktorystę, bet vėliau apsisprendė pasukti į režisūrą. Kokia laimė, kad jam sekasi, koks didelis džiaugsmas! Jokūbas iki pirštų galiukų menininkas, jis stipriai atsidavęs teatrui.
– Devintoje klasėje besimokantis jaunesnysis Jūsų sūnus Elijas taip pat intensyviai siekia savo svajonių?
– O taip! Šiuo metu jis gyvena Amerikoje, Los Andžele. Būdamas 14-metis, vasarą jis stovyklavo vienoje krepšinio stovykloje Prancūzijoje ir iš daugiau nei 100 vaikų buvo pastebėtas, išrinktas perspektyviausiu krepšininku. Buvo įvertintas jo charakteris, taiklumas, drąsą, ryžtas ir jam buvo pasiūlyta, kai sukaks 15 metų, vykti į Ameriką, ten mokytis ir žaisti krepšinį. Skyrė finansavimą. Elijas krepšinį žaidžia nuo 5 metukų, dar nuo darželio laikų – tai jo didžiausia svajonė. Pasitaikius tokiai galimybei, nors ir nelengva atsiskirti, bet negalėjau stoti skersai kelio, privalau pasitikėti juo ir leisti pildytis jo didžiausiai svajonei. Tad praėjusios vasaros pabaigoje jis išskrido į Ameriką. Mudu jau taip ilgai nesimatėme, bet nuolat palaikome ryšį, skambinamės. Elijas mokosi privačioje mokykloje ir intensyviai sportuoja. Anot jo, mokytis ten lengviau. Šiuo gyvenimo tarpsniu jis Amerikoje ir vairavimo teises laikosi, ten vairuoti automobilį galima nuo 16 m. Elijas nuo mažens itin savarankiškas. Žinoma, šis atsiskyrimas su sūnumi man taip pat yra didelis išbandymas, motinystė manyje stipriai dominuoja. Paleidau skristi į gyvenimą, bet širdyje, mintyse abu mano vaikai su manimi. Kol būsiu gyva, juos laiminsiu ir už juos melsiuosi.
Beldžiasi į žmonių sielas
– Grįžkime prie teatro. Koks yra šiuolaikinis žiūrovas, jaučiate kažkokį pokytį Lietuvoje?
– Šiuolaikinis žiūrovas yra išrankus. Ir gerai! Tačiau kartais spektaklis gali būti labai labai geras, bet žiūrinčiam žmogui per sunkus. Dalis žiūrovų veržte veržiasi į lengvas komedijas, nes sako, jog yra pervargę, nenori mąstyti, gilintis, nori atsipalaiduoti. Tačiau yra ir kitoks žiūrovas, kuris nori stiprių emocijų ir nebijo „nepatogių“ temų. Tokie žiūrovai laukia spektaklių, kurie palieka stiprią žymę jų gyvenime. Laukia nepamirštamų spektaklių, kurie pravirkdo, verčia susimąstyti. O kiek gėlių po spektaklių gaunu, dėkingumas užlieja. Būna, jog mane sutikę gatvėje žmonės ima ir dėkoja už spektaklį, apkabina… Kai kurie po spektaklių siunčiu padėkos žinutes ir sako, jog spektaklis sukrėtė, iš minčių neišeina, verčia permąstyti gyvenimą ir pan. Mes, aktoriai, atiduodame visą save scenoje, netaupydami savęs. Juk mes beldžiamės į žmonių sielas, o ir į savo – kaskart. Teatro esmė ir yra supurtyti, sudrebinti, kad reikalingos transformacijos įvyktų.
– Esate tikintis žmogus, ko linkėjote didžiųjų metų švenčių proga?
– Kaip be tikėjimo? Koks beprasmiškas būtų gyvenimas, jei žmogus neturėtų tikėjimo. Dažnai kartoju: „Jėzau, tu myli mane, aš pasitikiu tavimi. Aš pasitikiu. Ir jis veda.“ O palinkėti? Manau, svarbiausia, kad mylėtume vieni kitus ir nepultume teisti. Lengva pasmerkti, mesti akmenį į kitą, tačiau pasistenkime dažniau suprasti nei smerkti. Duokime vieni kitiems vilties, juk nežinome kito žmogaus istorijos, nežinome, ką jam teko išgyventi, tai ir nebūkime teisėjais. Visi esame šioje Žemės kelionėje susiję… Dalinkimės gerumu ir meile, tebūna kuo daugiau šviesos! Padėkime vienas kitam, supraskime, užjauskime. Gyvenime tamsos, liūdesio ir taip yra. Būkime sau ir vienas kitam geresni, tada širdys prisipildys šviesos ir pasaulis taps geresnis.
Agnė ADOMAITĖ
Viktorijos Vaišvilaitės- SKIRUTIENĖS nuotr.
