prekybininke Nijole Mordasiene
Per metus – kilogramas cukraus, šiek tiek daugiau miltų, bet ne pyragams, ne tortams ir ne blynams. Gargždiškė Nijolė Mordasienė dėl saldumynų nesuka galvos. Jau apie penkiolika metų ji maitinasi kitaip nei daugelis esame įpratę.
„Kartais išverdu varškės spurgyčių ar iškepu varškės apkepą, kurį mėgsta sūnus Vytautas. Pyragų nekepu ir nevalgau. Šventėje esu paskutinė eilėje prie torto. Paragauju šaukštelį, norėdama sužinoti, ar skanu, ir viskas. Per metus namuose mums užtenka kilogramo cukraus, nes nei kavos, nei arbatos nesaldinu“, – be simpatijos saldumynams pasakojo Nijolė, nemėgstanti konditerijos, bet kulinarijai negailinti laiko. Pagrindiniu maisto gaminimo mokytoju moteris laiko savo uošvį, kuris ruošdavo ir Kūčių patiekalus, o kiekvieną sekmadienį virdavo cepelinus. Jų valgyti susirinkdavo visa šeima. „Daug ko išmokau iš uošvio. Kelerius metus gyvenome viename name, tik skirtinguose aukštuose. Kai jis gamindavo maistą, dažnai sukiodavausi šalia ir domėjausi, kaip ruošia“, – prisipažino Nijolė, iš uošvio, kai jis mirė, perėmusi tradiciją sekmadieniais virti cepelinus. Maistą šeimai su meile ruošianti moteris išbando įvairius ir per televizijos laidas išgirstus, ir knygose ar internete rastus receptus. Ji pati raugia kopūstus, mėsą ne tik marinuoja, bet sodyboje kaime ir išsirūko. Iš kaimo – ir ekologiškai užaugintos daržovės. Mėgstamiausi šeimos – mėsos ir bulvių patiekalai, nors Nijolė gamina ir žuvies kotletus, marinuoja silkę, keptas strimeles ir stintas.
Kai iš užsienio sugrįš sūnūs Artūras (27) ir Vytautas (29), mama, žinoma, juos palepins savo patiekalais. Bet viską, ko nori, jiedu sugeba pasigaminti patys ir bet kokio maisto nevalgo. Artūras būdamas gal 8-erių padėjo mamai virti cepelinus, nors ji manė, kad sūnus tam per mažas. Argumentas, kaip jis išmoks, jei mama neleis, įtikino. Tad jau vaikystėje sūnūs kepė pyragus, mėsą, karštus sumuštinius.
Dėl skonio šioje šeimoje nesiginčijama. Kiekvienas valgo tai, ką mėgsta. „Mano vyras stagnatorius – mėgsta tik tai, ką valgė nuo vaikystės. Naujesnių valgių ruošiu tik dėl savęs ir vyresniojo sūnaus. Ir aštrius patiekalus tik mudu mėgstame. Visi valgome neriebiai“, – pasakojo Nijolė.
Na, jos verdami aliejuje čeburekai – išimtis sveikuoliškame šeimos valgiaraštyje. Juos Nijolė taip pamėgo studijuodama Klaipėdos žemės ūkio technikume, kad ir po studijų gyvendama Gargžduose, su vyru važiuodavo į čeburekinę. Dabar jais vaišina gimines ir draugus, kartais jų prigamina visą pusšimtį.
Čeburekai
- Čeburekas – iš turkų kalbos atėjęs žodis, reiškiantis „pyragėlis iš plonai iškočiotos prėskos tešlos su avienos įdaru; paplitęs Kryme, Kaukaze“, tačiau jį mėgsta ir lietuviai, o gamina ir su kitokios mėsos įdaru.
Tešlai reikės 370 g kvietinių miltų, trupučio druskos, 200 ml vandens.
Įdarui – 350 g maltos kiaulienos, pipirų, šviežio susmulkinto svogūno, druskos, 3 šaukštų vandens ir didelio šaukšto grietinės.
Tešlą išminkyti ir iškočioti taip plonai, kad ji būtų beveik permatoma. Ant norimo dydžio tešlos išspausto apskritimo vienos pusės dėti šaukštą mėsos įdaro ir ją paskirstyti. Sulenkti apskritimą ir šakute prispaudus sujungti kraštus.
Į puodą įpilti tiek aliejaus, kad čeburekai galėtų plaukioti. Juos po du ar tris dėti į įkaitintą aliejų. Vos aptraukia vieną čebureko pusę, apversti kitą. Išverda panašiai per 3 min. Išviręs čeburekas turi būti auksinės spalvos. Kad nuvarvėtų aliejus, pirmiausia išgriebti ant servetėlės. Valgyti šiltus su vištienos sultiniu.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Nuotr. iš asmeninio archyvo
