Laikas raudonuoti
Ši savaitė akivaizdžiai bylojo: atostogų sezonas baigėsi. Atkuto televizijos ir kita žiniasklaida – nebereikia sukti galvos, kaip užpildyti eterį, kokias žinias pateikti, nes jų beveik kasdien parūpina ar STT, ar FNTT, o dabar jau net ir Viešųjų pirkimų tarnyba. Atrodo, kad Lietuvos prokuratūra tik gūžiasi nuo tokių naujienų lavinos: oi, bus darbelio! Betgi paskui būna kaip visada: iš pradžių visi atsakingieji aikčioja, plaukus nuo galvos raunasi, ieško kaltininkų, kažkokius antraeilius asmenis prikala prie gėdos stulpo, paskui neranda nusikaltimo sudėties, ir byla keliauja į archyvą.
Sudegčiau iš gėdos – taip sakydavo mano močiutė, kai matydavo kažką peržengiant moralumo ribas. Toks paprastas ir tikras vertybių matuoklis. Bet toks supratimas bene didžiajai daliai mūsų valdžios atstovų neduotas. Dažnai pagalvoju, kokiose šeimose jie augo, kokie mokytojai juos mokė, kokia yra jų artimoji aplinka, jei jiems, turintiems valdžią ir galią, nieko švento nebėra.
Iš gėdos nedega mūsų žemės ūkio ministrė V. Baltraitienė, sukanti uodegą paaiškėjus medžioklės su varovais aplinkybėms. Spigindama akutes į televizijos kameras aiškina, kad tai įprasta neformalių susitikimų praktika. Esą atpalaiduojančioje aplinkoje daug svarbių reikalų išsprendžiama. Nesame barbarai, kad nesuprastume, jog užsienio svečius reikia deramai priimti, pavaišinti. Toks tarptautinių susitikimų protokolas egzistuoja. Bet mes gi ne Didžiosios Britanijos monarchija, tai gal galėtume apsieiti be karališkų medžioklių? O gal dar čia sovietinės tradicijos neišsivadėjusios – medžioklės tada buvo labai madingos. Manau, kad nė vienas užsienio valstybės vadovas nesistebėtų, jei reprezentacijos išlaidose būtume kuklesni, nes Lietuva – jauna, besikurianti ir visgi dar nelabai turtinga valstybė.
Ausys kyšo ir iš tokio ministrės pasiaiškinimo, esą tai buvusi komercinė medžioklė, už ją susimokėjo patys dalyviai. O tarp jų – jos sūnus ir vyras. Beje, jie gi neužima jokių postų, tai kas juos įgaliojo valstybės reikalus spręsti tarptautinėje medžioklėje, kurioje, pasirodo, pati V. Baltraitienė ir nedalyvavo, o tik cepelinus vakarienėje kirto? O gal ministrės pareigos jau paveldimos kaip kokioje azijietiškoje šalyje?
Nedegė iš gėdos ir Veterinarijos ir maisto tarnybos vadovas Jonas Milius aiškindamas, kad po susitikimo su Latvijos žemės ūkio ministru vykusią medžioklę padėjo organizuoti kaimynas verslininkas. Nuo kada kaimynams patikime tarptautinių susitikimų organizaciją? Ar valstybės tarnyboje nebėra už tai atsakingų žmonių? Ir dar drįstate aiškinti, kad čia jokio asmeninio intereso nėra?
Nedegė iš gėdos ir krašto apsaugos ministras J. Olekas dėl Viešųjų pirkimų tarnybos paviešintos medžiagos apie „auksinius“ virtuvės pirkinius kariuomenei. Priešingai – nė neužsikirsdamas porino, esą pats bėgęs už akių nepamatuotiems pirkiniams ir net prieš dvejus metus nubaudęs vieną ministerijos darbuotoją už aplaidumą viešųjų pirkimų srityje. Kaip visada rastas tik iešmininkas!
Deja, Lietuvos kariuomenei padaryta neproporcingai didelė žala. Žala ne tik materialinė, bet svarbiausia – labai stipriai kirsta kariuomenės autoritetui, visuomenės pasitikėjimui.
Premjeras A. Butkevičius giedojo tą pačią giesmelę: kaltieji bus nubausti, kai bus išaiškintos visos aplinkybės. Tai mums reikia suprasti taip: lapė nekalta, kad ją aptiko vištidėje! Nebent, jei plunksnos iš jos snukelio styrotų?..
Opozicinės partijos organizuoja interpeliacijas, valdantieji ginasi, esą tokie skandalai – tai politiniai užsakymai prieš rinkimus. Bet tie vadinamieji skandalai gi turi realų pagrindą. Gal mums netikėti Viešųjų pirkimų tarnybos išplatintu pareiškimu? Jame išdėstyti aiškūs valstybės, t. y. visų mūsų pinigų pereikvojimo faktai. Tai kada apie juos viešai prabilti? Prieš rinkimus – negerai? Tada vograujama, kad išpūstas reikalas. Po rinkimų? Tada ką tik iškepti valdantieji aiškina, kad jiems valdžioje dar kojų neapšilus pagaliai į ratus kišami.
Mielieji ponai politikai, reiktų pagaliau įsisąmoninti, kad ginti viešąjį interesą bet koks laikas yra tinkamas. O dabar pats laikas jums iš gėdos sudegti.
