Lietuvos žydų aukų genocido dienai atminti – ekskursija „Paskutiniai mano žingsniai“

Įspūdžiais iš vakar vykusios ekskursijos dalijasi ją vedusi gidė Monika Vasylienė.

„Siena, kuri skyrė ir tuo pačiu jungė Lietuvą ir Prūsiją (vėliau Vokietijos imperiją) egzistavo net penkis amžius. Šiame, kaip ir kituose valstybių pasienių miestuose, bendruomenės gyveno kitokį gyvenimą nei atokesniuose miestuose. Čia jie vieni pirmųjų pajusdavo kaimyninėse valstybėse bręstančias  politines permainas. II pasaulinis karas kretingiškių, palangiškių ir gargždiškių kasdienybėje buvo juntamas irgi vienas pirmųjų Europoje. Dar 1938 m. į šiuos miestus nakvoti keliaudavo Klaipėdos žydai, nes suprato, jog jų laukia pavojus, kurį sukėlė „Krištolinės nakties” įvykiai Trečiajame reiche bei kt.

Kartu su Gargždų krašto muziejumi sukūrėme dvi ekskursijas „Paskutiniai mano žingsniai“ apie įvykius, kurie sukrėtė mano miestą ir jo apylinkes prieš 80 metų. Pėstute ir autobusiuku keliavome ta trajektorija, kuria ėjo-važiavo 1941-ųjų vasarą bei rudenį žmonės, kurie tiesiog nusikalto tuo, kad… gimė. Birželį per tuomet taip pat vykusią ekskursiją žydų tragedijai atminti degino karštis, kuris atrodė panašus į tą, kuomet karo pradžioje tvinkčiojo Gargždų Rinkos aikštėje, o šįkart rugsėjo 23-ąją merkė negailestingas lietus… Ir toks, kurio gal meldė toje pačioje aikštėje prieš 80 metų nacių suvaryti mūsų miesto gyventojai….

Nuoširdžiai dėkoju Gargždų krašto muziejui, Gargždų Trečiojo amžiaus universiteto studentėms ir „Vaivorykštės“ gimnazijos moksleiviams, „Minijos“ progimnazijos ketvirtokams už akmenėlius, kuriuos padėjome prie paminklo viename iš Vėžaitynės miške esančių aukų kapų, Andriui Jokubaičiui už užfiksuotas akimirkas, ekskursantams.

Tai viena iš sudėtingiausių gidui užduočių. Juk tiek mažai skelbtos informacijos, o ir tema ne apie šventes ir džiaugsmus.
Kodėl apie tai reikia kalbėti ir po 80 metų? Kad daugiau taip neatsitiktų!“ – savo mintimis feisbuko paskyroje pasidalijo gidė M. Vasylienė.

Andriaus JOKUBAIČIO nuotr.