Aš ragavau kafijos Kisinių kapinių šventėje

Kisiniuose į kapinių šventę neseniai kaip ir kasmet rinkosi lietuvininkai.
Saugoti šią tradiciją pasiryžę visi, kam brangi Mažosios Lietuvos žemė, tie, kam ji gimtoji.
Pamaldų metu čia groja pučiamieji, kurių dalyvavimas liuteroniškose pamaldose vis rečiau sutinkamas, giedamos giesmės ir prisimenami visi čia palaidotieji lietuvininkai. Atsikėlusiųjų į šį kraštą lietuvių vis dar vadinami „vokiečių kilmės“ ar dėl tamsumo ir nesupratimo, o gal tyčia, persekioti, išvaryti, vėl sugrįžę ir radę savo namus užimtus, ujami savo gimtinėje ir tebeskaudinami, jie stengiasi būti nepastebimi ir pritilę.
Lietuvininkai rūpestingai saugo savo tradicijų paskutinius trupinius, surėmę pečius palaiko vienas kitą ir susirinkę kapinėse pasitikrina, kiek jų tebėra gyvųjų. O atsisveikindami pasivaišina kafija. Iki kitos šventės…
Helmutas ir Albertas Lotužiai yra broliai, kurių pastangomis Kisinių kapinių šventė ir buvo įtraukta į Mažosios Lietuvos nematerialiojo paveldo sąrašą. Jie gali papasakoti apie čia atgulusius amžinojo poilsio, žino daug istorijų ir rūpinasi tvarka.
Kaip pasakoja Helmutas, į liuteronų kapines jam yra tekę lipti per tvorą, nes į jas nebuvo įleidžiama, ir, regis, panašios skaudžios patirtys čia dažnos.
Nes autochtonai miršta, nebelieka artimųjų, besirūpinančių tomis kapinėmis, o lietuviams, atsikėlusiems ir užpildžiusiems lietuvininkų vietą, liuteronų kapinės nerūpi. Nes kapinės – tai žemė, kuri turi nešt naudą: kurią gali privatizuoti ir aparti, apsodindamas runkeliais, gali per jas ginti gyvulius, užasfaltuoti, kaip Verdainės kapavietę Šilutėje, ir ramiai miegoti.
Nes tai ne katalikai. Nesvarbu, kad irgi krikščionys, bet kažkokie ne tie, gal netgi neteisingi, todėl su jais galima elgtis be ceremonijų. Nepaisyti lietuvininkų ir įžūliai elgtis su liuteroniškuoju paveldu, netvarkyti pastatų, ramiai stebint, kaip jie griūva ir smenga žemėn ir nejausti jokios gėdos, nes juos statė kažkas kitas, vadinasi, atsakomybę galima nusimesti.
Šaipydamiesi ir baisėdamiesi Kaliningrado srities pastatų būkle, pasižiūrėkime į panosėje nykstančius ir neprižiūrimus pastatus, nes vaizdas tampa absoliučiai identiškas, šiurpus ir toks pat barbariškas. Net nepajutome, kaip tais barbarais tapome, pūsdami žandus ir mušdamiesi į krūtines bei deklaruodami esantys kultūringi…
Okupantai savo pasiekė: pavertė didesnę dalį tautos bejausmiais tikroms vertybėms, abejingais istorijai ir beširdžiais savo tikriems broliams. Nors ir vokiškais vardais, bet lietuviams/lietuvininkams…
Ar Tavo širdis plaka drauge su josiomis, ar skauda dėl to paties, kaip Tavo broliams?Ką padarei dėl tų, kurių žemėje dabar gyveni, lietuvi?..
Virš Kisinių kapinių vartų yra užrašas, kurį, okupavę kraštą naciai buvo nuplėšę. Dabar jis atkurtas ir primena, kad šios kapinės yra užuovėja lietuvininkams ir jų tradicijai: „Viešpatie, tu mums esi prieglauda per kartų kartas.“
Tad kol jėgos leidžia, globokime ją ir netapkime užkietintomis širdimis.
Jie mūsiškiai.
Raimonda CANDERIENĖ