E. Vicherto teatras ištikimas savo krašto kūrėjams
Tarptautinės teatro dienos išvakarėse Priekulės kultūros centro Ernsto Vicherto teatras priekuliškius pakvietė į spektaklio „Urtė“ premjerą. Po dvejų metų pertraukos – vėl susitikimas su teatro mylėtojais. Aktoriai vėl galėjo išgyventi scenos jaudulį, o žiūrovai – pamatyti savo mylimus artistus. Prasminga, kad pagal Mažosios Lietuvos kūrėjos romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ sukurtas spektaklis vaidinamas Ievos Simonaitytės metais.
Priekulės scenoje – būtojo laiko sugrąžinimas
Spektaklio „Urtė“ premjera atskleidė neabejotinas priekuliškių simpatijas savo teatrui – Priekulės kultūros centro salė buvo pilnutėlė – žiūrovai labai laukė susitikimo su pamėgtais aktoriais. Spektaklis turėjo įvykti dar prieš pandemiją, prieš porą metų, bet gerokai vėlavo.
Pagal I. Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ režisieriaus Donato Savickio sukurtame spektaklyje tragiškas Šimonių likimas skleidėsi ryškiais Urtės (Ernesta Zolotova), Etmės (Rasa Ramanauskaitė), Šimonienės (Vilija Eitutavičienė), Sobrienės (Albina Jucienė), Anelės (Danielė Baltmiškytė) ir kitų moterų paveikslais. Stebinanti tyla ir susikaupimas spektaklio metu – žiūrovai gaudė kiekvieną aktorių žodį, atskleidžiantį tolimos praeities, bet širdžiai artimo krašto aktualijas, beje, jaudinančias ir šiandien.
Motinai nusprendus, tėvui pritarus Urtė buvo išsiųsta tarnauti pas Sobrius prieš jos valią. Mergina bandė priešintis, tačiau motina atrėžė geriau žinanti, kas jai geriau. Sesuo Anelė užjautė, bet padėti negalėjo. Turtingo ūkininko suvedžiota, nėščia palikta Urtė pasijuto niekam nebereikalinga. Ji negalėjo grįžti namo, nes tėvai gyveno su marčia Etme, ekscentriškąjaViliaus žmona, paėmusia visą namų ūkį į savo rankas. Iš Urtės tyčiojosi aplinkiniai, užgauliojo net artimiausi žmonės. „Visą Šimonių vardą apteršė“, – pyko motina, nenorėjusi matyti savo dukros. Bet ar ne ji į nuodėmę pastūmėjo Urtę, išsiųsdama į Sobrių ūkį? Už ką jai tokia panieka ir pažeminimas? „Aš tik mylėjau“, – pro ašaras teisinosi Urtė.
Žiūrovai audringai plojo atsistoję, aktorius apipylė gėlėmis. Priekulės kultūros centro direktorė Rūta Steponavičienė pristatė E. Vicherto teatro komandą, kūrusią spektaklį, jos narius apdovanojo simbolinėmis atminimo dovanėlėmis.
„Neverk, Urtele, – po premjeros šypsodamasis ištarė rajono Savivaldybės meras Bronius Markauskas. – Noriu padėkoti aktoriams už atvirą širdį, talentą, už tai, kad susirinkusiuosius privertė atitrūkti nuo kasdienybės. Džiugu, kad grįžtama prie mūsų krašto literatūros, istorijos.“
Klasikinio kūrinio interpretacija sujaudino
Po spektaklio senbuvė priekuliškė rašytoja Edita Barauskienė, visa esybe jaučianti I. Simonaitytės kūrybos gelmes, buvo pakilios nuotaikos: sudėtingo veikalo interpretacija jai patiko. „Gražiai vaidino aktoriai – visi sukūrė išskirtinius charakterius. Koks ryškus Etmės personažas! Gražus vaidinimas – ne tik išskirtiniai charakteriai sukurti, bet ir kūrybiškai parinkti aktorių rūbai, apšvietimas, muzika. Ši dermė susiliejo į gražią visumą, – dėstė rašytoja. – Salėje tokia tyla vyravo – pagarba artistams. O kiek gėlių jiems padovanojo! Mums, priekuliškiams, gal net geriau Priekulės mėgėjų teatras – Klaipėdos dramos teatre per daug sumoderninami kūriniai. Labai gražu, kad spektaklį pavyko pastatyti I. Simonaitytės metais. Gal dar kažką panašaus pastatys.“
Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė pastebėjo, jog kūrinys apie pažįstamo krašto žmonių gyvenimą vertė susikaupti ir naujai išgirsti rašytojos žodį.
Pasak rajono Savivaldybės tarybos narės Violetos Riaukienės, Priekulei didelė garbė turėti tokį mėgėjų teatrą. „Likau sužavėta spektakliu – tai puikus visos komandos darbo rezultatas. Aktoriai kūrybiškai perteikė kūrinio dvasią, akcentuodami tai, kas aktualu ir jautru. Džiaugiuosi kuriančiais talentingais Priekulės žmonėmis, – kalbėjo ji. – Smagu, kad teatras auga, spektakliai vis brandesni – esu mačiusi ne vieną. Priekulės E. Vicherto teatras turi aiškią kryptį, reprezentuoja Klaipėdos kraštą. Pilnutėlė salė žiūrovų liudija, kad teatras reikalingas Priekulei ir Klaipėdos rajonui. Didžiausia padėka talentingam režisieriui D. Savickiui ir visiems artistams. Linkiu kūrybinės sėkmės garsinant Priekulę ne tik Lietuvoje.“
Jaudinantis ryšys su žiūrovais
Po premjeros Urtės pagrindinį vaidmenį sukūrusios aktorės E. Zolotovos rankos tebevirpėjo iš jaudulio. „Po kiekvienos repeticijos išgyvenau ir po kiekvienos buvo sunku. Grįždavau namo išsisėmusi – net kalbėti nenorėdavau, – prisipažino Ernesta. – Urtei atidaviau savo širdies šilumą, meilę – atidaviau visą save.“
Aktorė V. Eitutavičienė (Šimonienė) neslėpė, jog prieš premjerą „sustreikavo“ balsas – išgėrė bičių pikio. Nepadėjo, bet ir nedėkingoje situacijoje pavyko išsisukti. „Jautėme įtampą – koks buvo žiūrovų susikaupimas“, – sakė ji. Tai patvirtino ir Urtės tėvo vaidmenį kūręs Kazimieras Žilinskas. Pasak jo, tai sunkus vaidmuo šiame sudėtingame kūrinyje. „Visada yra ryšys su žiūrovais – mes jų nematome, bet jaučiame. Šioje premjeroje buvo vietų, kad rodės, šie nekvėpavo“, – šypsojosi aktorius, į teatro kolektyvą įsijungęs nuo pat jo įsikūrimo pradžios.
Marius Burneika (Vilius Šimonis) buvo patenkintas, kad spektaklis pavyko. „Labai jaudinomės“, – šypsojosi aktorius.
V. Eitutavičienė apgailestavo, kad I. Simonaitytės kūryba nebėra tarp populiariųjų lietuvių rašytojų kūrinių – netgi iš mokyklų programos buvo išbraukti. Ji džiaugėsi, kad teatro režisieriaus D. Savickio pasirinkta kryptis – scenoje gaivinti šio krašto rašytojų kūrinius.
Pomėgiui atsidavę aktoriai
Prieš 5 metus Priekulės E. Vicherto teatre pradėjęs dirbti režisierius D. Savickis pasirinko naują kryptį: teatro repertuare – Mažosios Lietuvos rašytojų kūryba, istorinių įvykių interpretacija. „Tai mūsų išskirtinumas“, – sakė jis. Ankstesniais metais pagal E. Vicherto kūrinį pastatytas spektaklis „Šaktarpis“ pelnė teatro mėgėjų festivalio „Tegyvuoja teatras“ pagrindinį apdovanojimą ir daug kitų nominacijų. Po to ryžosi inscenizuoti I. Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“.
Spektaklio „Urtė“ premjera – didžiulis jaudulys teatro komandai ir režisieriui D. Savickiui. Ir džiaugsmas, kad ji įvyko: juk buvo suplanuota pastatyti iki pandemijos, kurios niekas dar nenujautė. „Bet gal ir gerai, kad ji koją pakišo, – šyptelėjo režisierius. – Kūrinys dedikuotas mūsų krašto kūrėjai, o šie metai skirti I. Simonaitytei.“
Ryškiausia siužetinė linija – Šimonių giminės lūžis per Urtės likimą. Spektaklyje skirtingos moterys ir jų likimai: Šimonių marti Etmė, valdingoji Sobrienė – ryškūs, spalvingi jų charakteriai. „Aktoriai darbštūs, nuoširdūs, atsidavę savo pomėgiui vaidinti. Daug darbo ir širdies įdėjome, todėl yra rezultatas, – atskleidė D. Savickis. – Džiaugiuosi, kad išlikęs teatro branduolys, kad jungiasi nauji žmonės. Jie renkasi repetuoti po darbų, laisvalaikiu, namuose palikę savo rūpesčius. Vaidinti – sunkus darbas.“
Režisierius patikino, jog teatras – komandinis darbas, visi jo nariai labai svarbūs. „Ne tik aktoriai, bet ir siuvėja Jolanta Barauskienė, kostiumų kūrėja Renata Kutkė, – dėstė pašnekovas. – Labai svarbu, kad turime savo kompozitorių Donatą Bielkauską, kūrybišką žmogų. Įgyvendinti scenografiją padėjo Laimonas Mitkus ir Deividas Karpas, šviesų dailininkas – Domantas Norvilas, grimo meistrė – Eglė Domantaitė. Dėkoju visiems.“
KOMENTARAS
Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kultūros, sveikatos ir socialinės politikos skyriaus patarėja kultūros politikai Jolanta POLEKAUSKIENĖ: „Priekulės kultūros centro E. Vicherto mėgėjų teatro spektaklio „Urtė“ premjera – dovana teatro ir rašytojos I. Simonaitytės kūrybos mylėtojams. Įdomus režisūrinis sprendimas, apgalvota, metaforiška, išskirtinė scenografija, muzikinis garso takelis, aktorių vaidyba, sceniniai kostiumai sukūrė jausmą, kad ši istorija tikra, ji vyksta čia ir dabar. Žiūrovas tarsi nusikėlė į I. Simonaitytės personažų gyvenimo laikmetį ir kartu su Urte išgyveno meilę, baimę, neapykantą. Sužavėjo Ernesta Zolotova, sukūrusi Urtės personažą, – ji taip pajuto Urtę, kad kūnu bėgiojo šiurpuliukai nuo emocijų ir išgyvenimo tikrumo. Tai aukštos kokybės kultūros produktas, už kurį turime būti dėkingi visam E. Vicherto teatro kolektyvui: režisieriui D. Savickiui ir puikiesiems aktoriams.“
Virginija LAPIENĖ
Donato BIELKAUSKO nuotr.
