Ablingos ašara nenudžiūvo per 80 metų
Praslinkus 80 metų nuo Ablingos tragedijos, kai pirmosiomis karo dienomis vokiečių kareiviai nužudė 42 taikius gyventojus, atmintis gyva, istorijos žaizdos neužgijusios. Gražiais darbais žmonės stengiasi, kad nebūtų pamiršta tai, kas skaudu ir brangu visiems. Tai akcentuota praėjusį šeštadienį prie Ablingos Dievo Motinos lurdo aukojamose Mišiose, Žvaginių piliakalnio papėdėje vykusiame minėjime. Istorikai tvirtina, jog karo nusikaltimams senaties termino nėra, ir būtina nustatyti tragiškų įvykių aplinkybes, kad jie nebūtų kitaip interpretuojami.
Saugoti tikėjimą ir atmintį
Aikštelė prie Ablingos lurdo praėjusį šeštadienį vos talpino į šv. Mišias, aukotas už nužudytus ablingiškius, žvaginiškius, susirinkusiuosius. Atvyko tie, kam skauda: žuvusiųjų artimieji – šeimos su vaikais, anūkais, proanūkiais. Kelių kartų žmonėms rūpi praeitis, ir tai liudija, jog atmintis gyva. Dalyvavo ir svečių – Seimo, rajono valdžios atstovai.
Netoli taikių žmonių žūties vietos esantis lurdas, kurio link bėgo gyventojai, tikėdamiesi išsigelbėti, tapo sakralia aukų atminimo vieta. Sovietmečiu apleistą 30 metų labdaringai gaivino, tvarkė jo aplinką a. a. Alfonsas Šiaulytis.
Pirmą kartą Ablingos tragedija katalikiškai paminėta 1988 m. rugpjūtį. Po to kasmet skaudžios sukakties dieną čia aukojamos šv. Mišios. Šį lankomą objektą dabar pagal galimybes tvarko Endriejavo seniūnija.
Šiemet ypač daug žmonių susirinko į pamaldas. Mišias aukojęs Gargždų dekanato dekanas kanauninkas Jonas Paulauskas prašė rajono valdžią atkreipti dėmesį į šią unikalią vietą, padėti ją tvarkyti. Argi malonu sėdėti ant sutrešusių suolelių?
Endriejavo parapijos klebonas Robertas Romanovskis linkėjo susirinkusiesiems saugoti atminimą, mokytis iš praeities klaidų. Kanauninkas J. Paulauskas ragino sustiprinti tėvų perduotą tikėjimą, kuris – iš kančios. „Turime kasdien dirbti savo Tėvynei ir melstis už ją, kad Viešpats Dievas apgintų mus nuo tų išbandymų, sunkumų, kuriuos patiria ne tik Endriejavas, Lietuva, bet ir visas pasaulis“, – kalbėjo kanauninkas. Jis padėkojo Veiviržėnų kultūros centro ansambliui „Viržis“, savo giesmėmis pakylėjusiam dvasią.
Per stebuklą likusi gyva
Ablingos tragedijos liudytoja Stasė Žiužnienė iš Jakų ir šį kartą atvyko į šv. Mišias, dalyvavo ir pirmą kartą pasisakė minėjime. Jau 102-uosius metus skaičiuojanti guvi ilgaamžė nenorėjo praleisti progos apsilankyti ten, kur per stebuklą liko gyva. Tuomet Stasei buvo 21-eri. Ją, siuvėją, kilusią iš Mižuikų, karas užklupo Ablingoje siuvant žmonėms rūbus. „Užėjus vokiečiams, pirmąją karo dieną sodybos šeimininkas, kur buvau apsistojusi, liepė slėptis dauboje netoli lurdo – jis jau matė Pirmąjį pasaulinį karą, žinojo, kaip elgtis, – dėstė S. Žiužnienė. – Ten susirinko dalis kaimo gyventojų. Gulėdama pagalvojau, jog vyksta karas, o aš nematysiu, kaip kariauja. Ir nepaisydama draudimų išėjau iš daubos pasižiūrėti – pamačiau nušautą vokietį. Vakarop vokiečių kareiviai pradėjo varyti mus į kaimo krautuvę. Karštą dieną sausakimšoje patalpoje nebuvo kuo kvėpuoti. Kažkas mokėjo vokiškai ir paprašė atidaryti duris, kad oro pagautų. Stovėjau netoli jų ir mane išstūmė į lauką. Vokiečiai šaukė „raus, raus“ ir aš išėjau. Galvojau ne ablingiškė esu, tai iškeliavau į Žalakiškės kaimą. Pernakvojusi sekmadienį grįžau pažiūrėti savo siuvamosios mašinos. Pamačiau degančią šeimininkų sodybą, paleidau iš tvarto gyvulius, bet žmonių nebuvo. Nuėjau prie daubos – o Dieve, jie sušaudyti… Ten buvusi senutė liepė man bėgti ir aš pasileidau per pievą. Ji buvo tokia graži, o aplink kojas sukosi bitės. Galvojau, iš kur jos? Tik vėliau supratau, jog tai kulkos zvimbė, bet aš likau gyva. Linkiu, kad tokie įvykiai nepasikartotų. Melskimės už tai, kad nepasikartotų.“
Primins informacinis stendas
Pasibaigus pamaldoms, žmonės pasuko į minėjimą prie Ablingos skulptūrų memorialo Žvaginių piliakalnio papėdėje. Netoli tos vietos, kur sovietmečiu stūksojo gražus muziejaus pastatas, buvo atidengtas informacinis stendas, skirtas Ablingos tragedijos 80-mečiui. Lėšų skyrė rajono Savivaldybė, įrengimu rūpinosi Veiviržėnų kultūros centras ir Gargždų krašto muziejus.
Jaudinančiai gražiame fone vyko jo atidengimas: prasminga dermė – šiuolaikinio šokio judesiai ir aktorės lūpomis skambanti Justino Marcinkevičiaus poema „Ablingos ašara“. Į poezijos rūbą įvilkta tragiška Ablingos istorija skatino susimąstyti, prisiminti žuvusiuosius pirmosiomis karo dienomis. Niekas iš jų netikėjo, kad, anot poeto, visas kaimas išeis į pievas ir pasivers medžiais…
Jautrūs Just. Marcinkevičiaus žodžiai apie tuos, kurių atminimą skulptoriai įprasmino medyje. „Lėktuvai tavo galvoj, visokios mašinos, Varpiotai, vis būdavo, ūžia ir ūžia. Dabar tu prisižiūrėsi ir, laiko turėdamas, ko gero, sutversi tą savo medinę žąsį“. Tai poeto eilutės Stasiui Varpiotui iš Žvaginių kaimo, 80 metų besiilsinčiam Žvaginių kapinaitėse piliakalnio viršūnėje. Ablingos tragedijos aukai – kraupus jauno vyro likimas.
Nušovė kaimo inžinierių
Žvaginių kaimo Varpiotai – Stasės ir Jono šeima (8 vaikai) prieš 80 metų ramūs pasitiko birželio 22-osios rytą. Atokiau nuo kelio įsikūrusios šeimos sūnūs buvo sumanūs, išradingi, ieškojo naujovių. Stasys ūkiniame pastate turėjo įsirengęs dirbtuves, sukonstravęs įrenginį – vėjo malūnėlį, kuris gamino elektros energiją radijui maitinti, klausėsi žinių. Tą rytą pro šalį važiuojantiems vokiečiams pasirodė, kad šis nustojo suktis. Jie pamanė, kad tai ženklas rusų kareiviams apie jų pasirodymą. Įsukę į kiemą paklausė, kieno tas malūnėlis? Stasys prisipažino, kad jo. Vokiečių kareiviai nuvarė jį į tvartą ir nušovė, nors šeima maldavo nieko nedaryti. Nušovė kaimo inžinierių, gal būsimą garsų Lietuvos fiziką. Jauniausią, 25-erių metų sūnų, Varpiotai naktį palaidojo Žvaginių kapinaitėse.
Praėjusį šeštadienį pagerbti Stasio atminimą į Ablingą susirinko trijų Varpiotų šeimos kartų atstovai, 31 žmogus. Juos pasitiko informaciniame stende esančioje grupinėje nuotraukoje įamžinti seneliai S. ir J. Varpiotai, jų sūnus Stasys.
Antanas Klupšas, vedęs šios giminės moterį, buvo gražaus susitikimo iniciatorius. Jis domisi Lietuvos istorija, turi sukaupęs medžiagą apie giminės genealoginį medį. „Mes, trečioji karta, neturime leisti pamiršti šių įvykių ar kad jie kitaip būtų traktuojami. Jeigu bus gyva šeimos, giminės atmintis, būsime stiprūs“, – įsitikinęs A. Klupšas.
Galvosūkis, kaip buvo iš tikrųjų
Lietuvos kariuomenės Žemaičių apygardos 3-sios rinktinės Gargždų 302 pėstininkų kuopos karių trimis salvėmis prasidėjo minėjimas, skirtas Ablingos tragedijos 80-mečiui. Anot seniūnės Laimutės Šunokienės, tragiški įvykiai tolsta, bet istorija gyva. „Lankomas Ablingos skulptūrų memorialas, lurdas, aukojamos šv. Mišios, vyksta minėjimai. Endriejavo monografijoje yra medžiagos apie Ablingą, neseniai sukurtas televizijos filmas“, – vardijo seniūnė.
Seimo narė Ligita Girskienė kvietė prisiminti žuvusiuosius, dėkojo organizatoriams, kad saugo atminimą. Rajono Savivaldybės meras Bronius Markauskas prisipažino nesitikėjęs tiek žmonių čia pamatyti. „Vadinasi, atminimas gyvas, – sakė jis. – Atsivežame čia savo vaikus, anūkus ir perduodame jaunajai kartai, kad prisimintų skaudžius įvykius.“ Rajono Savivaldybės tarybos narys Vaclovas Macijauskas patenkintas, jog tądien ne kartą skambėjo prasmingas žodis – atmintis. Rajono Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Rasa Petrauskienė kalbėjo, jog visi esame atsakingi, kad baisūs istorijos įvykiai nesikartotų. Pokalbyje šia skaudžia tema dalyvavo Gargždų krašto muziejaus istorikas Marius Mockus, istorikas Virginijus Jocys, žurnalistas Rimas Bružas, gargždiškis Ablingos tragedijos liudytojas Juozas Jurkus, mokytoja Bronė Elijošienė, tautodailininkas Raimondas Puškorius, ūkininkas Audrius Stankus. Gražiai derėjo arfos ir smuiko muzikiniai intarpai.
Pasak kraštiečio V. Jocio, istorikai turi būti objektyvūs – visuomenė turi žinoti ir apie liūdnus ar kruvinus reiškinius. „Ši kruvina karo dėmė – sielvartas artimiesiems, kraštiečiams, bendrapiliečiams, galvosūkis istorikams, žurnalistams, kaipgi buvo iš tikrųjų? – kalbėjo svečias. – Yra ne tik statistika, bet ir meninis sprendimas. Praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje tremtinio tautodailininko Vytauto Majoro iniciatyva sukurtas Ablingos skulptūrų memorialas pagerbti nekaltai žuvusiuosius. Reikia paaiškinti, kad anuomet reikėjo ieškoti tam tikrų formų. Bet šis monumentas buvo lūžis – po to menininkai galėjo daugiau kūrinių statyti viešosiose vietose.“
Senaties termino nėra
Pokalbį moderavusi Veiviržėnų kultūros centro Žadeikių skyriaus meno vadovė Eugenija Selskienė pastebėjo, jog Ablingos istoriją nustelbė Pirčiupių tragedija.
Istorijos mokytoja B. Elijošienė atskleidė, kad 1972 m. pastačius memorialą jos tėvas, šviesaus atminimo Jonas Petkus, apie 20 metų dirbo Ablingoje ekskursijų vadovu – kartais apie 20 ekskursijų atvykdavo per dieną. „Mes kalbame apie atmintį. Ar mums šiandien skauda? Turbūt ne, nes mes tik paminime. Atvažiuokite į Ablingą pavakare, leidžiantis saulei, kai tylu, po vieną. Apeikite monumento skulptūras ir perskaitykite žmonių gimimo metus: šešiametė, devynerių, šešiolikmetė, suaugusieji, vyresni ir senesni. Jie mirė tą pačią dieną – 1941 m. birželio 23 d. Tada gal suskaudės“, – retoriškai pakvietė B. Elijošienė.
M. Mockus kalbėjo, jog karo nusikaltimams senaties termino nėra. Tačiau šį įvykį tirti sudėtinga, nes tragedijos istorija remiasi gyventojų prisiminimais.
Žurnalistas R. Bružas, sukūręs televizijos filmą apie Ablingą, patikino, jog norėjo rekonstruoti šią istoriją, nuvalyti apnašas, kurias uždėjo sovietinė ideologija. „Ablingos tragediją reikia suvokti kontekste kitų įvykių – Rainių tragedijos, Pravieniškių pataisos darbų kolonijos sušaudymo. Priešingu atveju bus sunku suvokti, kodėl tai įvyko. Pokariu nebuvo sudaryta komisija tirti Ablingos tragediją – stengtasi parodyti tik fašizmo žiaurumą. Tikiuosi, kad Ablingos istorija bus išaiškinta – sulauksime istorinio teisingumo“, – vylėsi žurnalistas.
Gargždiškis J. Jurkus, dalyvavęs kuriant dokumentinį filmą apie Ablingą, susirinkusiesiems pateikė prisiminimų, kurie įsirėžė šešiamečiui tomis baisiomis karo dienomis.
Jaunas ūkininkas A. Stankus sakė paveldėjęs senelių žemę su tragedijos akcentu – lurdu, o netoli jo – sklypą, kur sušaudyti kaimo žmonės. „Senelio nepažinojau, bet nenoriu pamiršti šios vietos. Mano vizija – ten turi būti parkas, nepaliesta vieta, nes ten pralietas kraujas. Tai istorija ir mano šaknys“, – dėstė A. Stankus.
V. Jocys pasiūlė V. Majoro sukurtos koplyčios projektą Rainių kankiniams pagerbti, bet neįgyvendintą, pastatyti prie Ablingos memorialo. „Tai būtų šio ir kitų medžio skulptorių, kūrusių memorialą, pagerbimas. Universali erdvė tiktų parodoms, kameriniams koncertams, Mišioms“, – kalbėjo istorikas.
Ablingos tragedijos 80-mečio minėjimą organizavo Endriejavo seniūnija, Veiviržėnų kultūros centro, Endriejavo ir Žadeikių skyrių darbuotojai. Labai gardžią košę renginio dalyviams išvirė Endriejavo mokyklos virėjos.
Virginija LAPIENĖ
A. VALAIČIO nuotr.
