Agluonėniškiai aktoriai pasirinko naują kelią
Praėjusį sekmadienį Agluonėnų klojimo teatras vėl pakvietė į premjerą. Ne komediją, bet pavėlavusiems žiūrovams Agluonėnų kultūros namų salėje atsisėsti vietos nebebuvo. Vieni įsitaisė ant palangės, kiti ramstė sienas. Šį kartą mėgėjai aktoriai pasirinko B. Brechto pjesę „Motušė Kuraž ir jos vaikai“. Sunki, mąstyti verčianti karo tema aktuali ir šiandien.
Iškopė iš komedijų
Kūrinį inscenizavęs spektaklio režisierius Domininkas Malajavas žiūrovus supažindino su pasirinkta pjese „Motušė Kuraž“. Šį kūrinį B. Brechtas parašė 1938 m., kai fašistinė Vokietija ruošėsi Antrajam pasauliniam karui ir aktyviai propagavo neva žūti dėl tautos, aukštesnių vertybių garbinga. Autorius nusikėlė į 1618–1648 metais vykusį karą. Motušė Kuraž, markitantė, su nebyle dukra ir dviem sūnumis stumia 
vežimaitį su deficitinėmis prekėmis karo nuniokotoje šalyje. Karas pasiglemžė jos vaikus, bet vežimaitį tempė toliau. „Kas verčia tai daryti? Kodėl žmogus nesikeičia matydamas karo beprasmybę?“ – prieš prasidedant premjerai retoriškai klausė režisierius.
Žiūrovai susikaupę žiūrėjo spektaklį. Graudi pabaiga: vieniša, nuskurdusi Motušė Kuraž, stumdama vežimaitį, keliauja tuo pačiu keliu. Žiūrovai plojo atsistoję, kai kas nubraukė ašarą.
„Pagaliau iškopėme iš komedijų. Neblogai pavyko spektaklis, nors iš pradžių bendruomenė žiūrėjo atsargiai: B. Brechtas – ne saviveiklai. O man atrodo, kad pavyko, geros emocijos žiūrint. Bet reikia tobulėti“, – sakė rajono Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas Gintautas Bareikis.
D. Malajavas pridūrė, jog per 3 pastaruosius metus tai jau 6-oji Agluonėnų klojimo teatro premjera. „Šiuo spektakliu norėjome priversti žiūrovus susimąstyti. Juk geopolitinė situacija kartojasi: karas Sirijoje, Irake, militaristinė Rusijos propaganda. Lietuvoje grąžinti šauktiniai. Karas alsuoja į nugarą ir šiuo metu“, – įsitikinęs režisierius. Jis pridūrė, kad tragišką temą stengėsi atskleisti ne primityviai, bet metaforomis, simboliais, ženklais. Antai scenoje skaldomos malkos simbolizavo žmones, karo metais tampančius įrankiais.
Režisierius paaiškino ir vieną sceną: „Spektaklyje panaudojome zongą – autoriaus žodžiams pritaikėme Žemaičių kalvarijos kalnų muziką. Giedojo kunigas – premjeroje vaidinantis Veiviržėnų parapijos klebonas Antanas Šimkus.“ Įsimintinas šio aktoriaus monologas pabaigoje: „Dainuokim su daina.“
Beje, spektaklyje panaudota Dmitrijaus Šostakovičiaus muzika.
Vaidybos džiaugsmas
„Jaučiuosi tarsi karą būčiau laimėjusi. Mes juk turime gyventi taikoje, – pasibaigus spektakliui ištarė Motušę Kuraž vaidinusi Vida Nabijavienė. – Labai norėjau šio vaidmens – tokie prasmingi žodžiai. Visgi supratau, kad tai – ne komedija.“
Airida Žukienė, atlikusi nebylės dukters vaidmenį – vieno iš trijų Motušės Kuraž vaikų, šypsojosi: „Pavyko įsijausti, susikaupti. Išgyvenau brolių nelaimes, likau viena. Bet karas visus nusinešė. Vaidinimas vyko sklandžiai.“ Pasak režisieriaus, vaidinti be žodžių labai sudėtinga, bet Airidai pavyko.
Prostitutę Ivetę vaidinusi Rasa Ramanauskaitė ištarė: „Sunkus vaidmuo, bet tobulėsim.“
Agluonėnų seniūnijos seniūnė Laima Tučienė, atlikusi epizodinį vaidmenį, džiaugėsi, kad pavyko: „Atliktas didelis darbas – beveik metus po kelias valandas per dieną repetuodavome. Tai ne komedija – tragiška tema, daug širdį draskančių dalykų.“
Premjerą žiūrėjęs klaipėdiškis džiazo muzikantas Saulius Šiaučiulis, didžiosiose scenose pastatęs kelis spektaklius, kalbėjo: „Labai lakoniškas, aktualia tema spektaklis. Jame narpliojamos bendražmogiškos, visais laikais aktualios problemos. Ateityje norėčiau dirbti su šiuo kolektyvu.“
Džiaugsmas „Motušę Kuraž“ kūrusiam mėgėjų aktorių kolektyvui, kad gausiai susirinko žiūrovų. Režisierius gyrė jų atsidavimą teatro menui, įsigilimą į savo vaidmenis. „Vaidybos džiaugsmas ateina per susitikimą su žiūrovais“, – sakė jis.
KOMENTARAS
- Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Jolanta Polekauskienė:
– Džiaugiuosi, kad režisierius D. Malajavas pasirinko sunkią medžiagą, verčiančią tobulėti aktorius, o žiūrovus – mąstyti, ką reiškia simboliai, metaforos, ženklai. Gražūs sprendimai per juos.
Karo atmosfera kuriama meninėmis priemonėmis. Malkos – simbolis šilumos, reikalingos buityje, šeimoje, o tai sunaikina karas. Bet galima manyti, kad malkos – ir karo metais įrankiais paversti žmonės, kuriantys kraupų karo scenarijų. Ir kokios tamsios, niūrios spalvos drabužių, aplinkos – jokios vilties. Kaip slogu: mirties kvapas ir skonis tvyro. Spektaklio muzika padeda kurti šią nuotaiką.
Sveikinu režisierių ir jo komandą už drąsius ieškojimus ir linkiu eiti šiuo keliu. Linkiu dirbti, tobulinti spektaklį – kiekvienas bus stipresnis.
