Apie tragediją prie Kapstato
Perskaitęs korespondentės Virginijos Lapienės straipsnį „Bangoje“ pagalvojau: gerai kad ir po šimtmečio paminėtas tragiškas mūšis prie Endriejavo 1915 metais. Tačiau nustebino tai, kad endriejaviškiai, atrodo, nelabai domisi savo krašto istorija. Straipsnis gavosi panašus į televizijos „Klausimėlio“ laidą.
„Endriejavo“ monografijos 412, 413 puslapiuose apie minimą mūšį rašo Kazys Kęstutis Šiaulytis, o 560 puslapyje – Elena Adomavičienė. K. K. Šiaulytis perteikia tai, ką girdėjo iš savo dėdės endriejaviškio Antano Šiaulyčio. Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui 2009 m. Endriejavo vidurinės mokyklos, seniūnijos ir vietos bendruomenės surengtoje konferencijoje plačiai kalbėta apie Endriejavo praeitį, pristatyti moksleivių tiriamieji darbai. Kalbant apie Oginskių nutiestą pro Endriejavą kelią, demonstruotos pateiktys, kalbėta apie pakelės įdomiausius objektus, tarp jų ir apie mūšio vietą prie Kapstato ežero. Tai ne vieninteliai tragedijos paminėjimai.
Kas žinoma man. 1954 metų pavasarį atvykęs į Endriejavą, toliau pėsčias žingsniavau keliu į Endriejavo girininkiją. Sudomino pakelėje pastatytas kare žuvusiems kryžius. Ėjau kovo mėnesį, kautynės taip pat vyko kovo mėnesį, žuvo 57 rusų kareiviai, tikriausiai rekrūtai. O juk ir aš, rekrūtas, tik prieš tris mėnesius grįžau iš sovietinės armijos.
Tada dar nežinojau, kad Endriejave apsistosiu visam gyvenimui. Dirbdamas mokykloje, domėjausi kraštotyra, vis prisimindavau paslaptingąjį kryžių. Apie kryžių žinojo dauguma endriejaviškių, tačiau vertingiausias buvo minėto A. Šiaulyčio pasakojimas. Jis ir man patvirtino spėjimą apie mūšyje dalyvavusius rekrūtus latvius ir suomius. Iš jo išgirdau ir apie mūšio eigą, kaip vokiečiai apgavo rusus, atsisakę puolimo nuo Endriejavo miestelio pusės, o apėję ežerą iš šiaurinės pusės ir netikėtai užpuolę iš užnugario.
Kilus atgimimo bangai, aprašiau įvykį eilėraštyje „Latvių kareivėliams“ (išspausdinta „Rasotoje laiko brydėje“ 2002 m.).
2000 metų kovo mėn. (!) einantį keliu Kapstato ežero link, mane sustabdė autobusiuko vairuotojas. Jis paklausė, kaip surasti kryžių 1915 m. žuvusiems kariams, sakė, kad jo keleiviai vyksta iš Latvijos. Nupasakojau, autobusas nuvažiavo. Tik po akimirkos supratau, kad praleidau progą daugiau sužinoti apie latvių kareivėlius.
Šių metų liepos mėn. Endriejavui švenčiant savo jubiliejų, perskaičiau tai progai parašytą eilėraštį, kuriame paminėta ir tragiška latvių žūtis prie Kapstato ežero.
Gyvų minimo įvykio liudytojų seniai nebėra, tačiau autentiškas kryžius ir prisiminimai nėra pamiršti. Yra žmonių, kurie važiuodami pro kryžių nepamiršta net Amžiną atilsį sukalbėti.
Antanas ŽEMGULIS
Latvių kareivėliams
Per Patyrio tamsią girią,
Vieškeliu duobėtu,
Nuo Rietavo atvingiavo
Paskyrimo vieton
Gal kuopa, gal batalionas
Latvių kareivėlių:
Ir sustojo, ir pasklido
Šalia ežerėlio.
Ledas Kapstato pajuodęs
Skleidžia gaivią vėsą,
Šykštūs saulės spindulėliai
Kviečia pailsėt čia,
Vadas dairosi į kelią,
Pasalą rikiuoja.
Endriejavo miesto pusėn
Jo žvalgai nujoja.
Įsakyta pasitikti
Vokiečių koloną.
Nuo kalvos plačiai matyti
Ežeras iš šono.
Neprislinks nepastebėti,
Ir sutiks kaip dera.
– Ei, berneliai, pailsėkit
Valandėlę gerą!
Kareivėliai išsibarsto
Po nelygų lauką.
Kas autus sau pervynioja,
Duonos kas ištraukia…
Oi, nelepina rekrūtų
Generolai caro:
Alkanus, prastai aprengtus
Mirt į frontą varo.
Metai jau beprasmiuos mūšiuos:
Traukiasi ir puola.
Galo karui nematyti,
Bet reik kautis uoliai.
Kai prieš vamzdį pastatytas –
Koks pasirinkimas?
Tu nešausi, smogs tau kitas.
Ruoškis tad kautynėms.
Vyrai dainą uždainuoja,
Ir laiškais dalijas.
Ilgesys į šiaurę krypsta,
Kur laukai gimtinės,
Kur seselės, motinėlės,
Ašarą nubraukę,
Su viltim į kelią žiūri
Ir stebuklo laukia.
———————
Nesulauks ilgai lauktųjų
Dauguvos šalelė.
Priešai, ežerą aplenkę,
Šautuvus jau kelia…
Trenkia salvė pasalūnų
Lyg griaustinis žiemą.
Narsūs latvių kareivėliai
Grumiasi po vieną.
Nuaidėjo miško toliuos
Šūviai užpuolikų,
O prie ežero, prie kelio,
Kraujo upė liko.
Žmonės iš šiaudinių pirkių
Vyrus apraudojo,
Brolužėlių latvių kapui
Kryžių dovanojo.
Penkiasdešimt septyni čia
Kovo vaiskų rytą,
Virvant vyturiams padangėj,
Ant dirvonų krito.
Kapstatas pajuodęs tyli,
Alksniai beria rasą –
Neužstojo priešams kelio,
Pelkės neatgrasė.
Kiek medinių, geležinių
Kryžių tų Europoj?
Latviams, estams ir lietuviams
Kiek širdžių dar sopa.
Kraujas lietas ne už savo
Tėviškėlę brangią –
Už imperiją jūs kritot,
Dieve, duok jums dangų.
