Auksakalių mieste buvusiai šiūpariškei – ir džiaugsmas, ir liūdesys

Beveik pusę gyvenimo Švabacho mieste, Vokietijoje, praleidusiai buvusiai šiūpariškei Zinai Šneiderytei-Helmer sunku pasakoti apie emigracijoje prabėgusį laiką. „Negalima atpasakoti gyvenimo – viskas išgyventa. Jis pinigais neišmatuojamas – reikėjo ir širdies, ir proto, ir jėgų. Nelengva, jeigu nori gyventi nuoširdžiai padėdamas kitam“, – prisipažino ji.

Nepabūgo leistis į nežinomybę
Prieš 30 metų viename uostamiesčio laikraštyje perskaičiusi skelbimą, kad Švabacho mieste, Bavarijoje, našlys ieško draugės, kuri padėtų užauginti be mamos likusį devynerių metų sūnų, Klaipėdoje gyvenusi keturiasdešimtmetė Zina, dirbusi buhaltere, nepabūgo keisti savo gyvenimo. Jau buvo prasidėjusi emigracija – daugelis tėvynainių iš nepriklausomos Lietuvos bėgo nuo sunkumų. Iš Šiūparių kilusi moteris atvyko į Švabachą, auksakalių miestą, nieko nežinodama apie šį seną amatą.
„Aš ten radau šeimą. Visą šilumą, meilę atidaviau be mamos likusiam vaikui, kurį laikau savo sūnumi, jo dukrelę ir sūnų – anūkais. Prieš metus palaidojau vyrą – likau našlė. Vienai gyventi sunku. Dabar turiu galvoti, kad reikia grįžti į gimtinę, bet sunku palikti tai, ką kūriau tris dešimtmečius – namus, aplinką, sūnų, kuris prašo dar pasilikti“, – prisipažino senjorė Zina.
Ji buvo pramokusi vokiškai, nes tėvelio giminės žmonės – istorinio Mažosios Lietuvos regiono gyventojai. „Senelio seserys buvo išvykusios į Vokietiją – jis gaudavo vokiškų laikraščių. Bet mums, vaikams, niekas istorijos nepasakojo, ir tik vėliau suradome liuteronų kapinaitėse netoli Šiūparių palaidotus prosenelius“, – kalbėjo Z. Šneiderytė-Helmer.
Ji neslėpė: atvykus iš pradžių šeimoje sunkiai sekėsi susikalbėti – pritrūkdavo vokiškų žodžių, todėl daugiau kalbėjo jos žmogus Ernstas. Vėliau pradėjo šnekinti kaimynai, ir per metus pramoko. Zina rūpinosi šeima – kito darbo nedirbo, todėl ir kalba buitiška. Vyras dirbo Niurnberge, fabrike, neblogai uždirbo.
Vaikas prašė nepalikti
Be mamos likusį sūnų Haroldą 4 metus augino močiutė, bet ir ji mirė. Tada našlys suskato ieškoti pagalbos. Lietuvaitę Ziną berniukas priėmė iš karto: Haroldui labai trūko motiniškos šilumos. „Jis glaudėsi prie manęs – greitai tarp mūsų atsirado stiprus ryšys. Vaikas prašė jo nepalikti, – atskleidė Z. Šneiderytė-Helmer ir pridūrė: – Gal nebūčiau pasilikusi, jeigu ne berniukas – jo nebegalėjau palikti.“
Ji visą dėmesį skyrė vaikui – rūpinosi, kad šiam nieko netrūktų. Haroldas ją vadino vardu. „Nelengva buvo paauglystė – reikėjo saugoti nuo blogos draugų įtakos, priklausomybių, skatinti mokytis, sportuoti. Haroldas klausė manęs. Vaikystėje vasaros atostogas praleisdavome mano gimtuosiuose Šiūpariuose, prie Baltijos jūros. Haroldui pavyzdys buvo mano jauniausias brolis Arvydas, su kuriuo šiltai bendravo“, – kalbėjo Zina.
Haroldas Eslangene baigė inžinerijos mokslų studijas, įgijo mokslinį laipsnį, dirba atsakingą darbą vienoje aviacijos įrangos gamybos įmonėje. Sukūręs šeimą, augina dukrelę ir sūnų, kuriuos Zina vadina anūkėliais. „Džiaugiuosi, kad Haroldui sekasi – kiek sugebėjau, tiek padėjau. Džiaugiuosi, kad galėjau padėti, – kalbėjo Z. Šneiderytė-Helmer. – Linkiu, kad Dievas saugotų jį ir jo šeimą.“
Ne pinigais matuoja gyvenimą
Zina prisipažino, kad paskutinieji metai liūdni – nebėra kuo rūpintis. Pastaruosius 5 metus pasiligojusiam vyrui reikėjo didelės priežiūros, o sulaukęs 80-mečio, atsidūrė ligoninėje. Tris paskutiniuosius mėnesius ji dieną naktį rūpinosi savo žmogumi. Prieš metus jis išėjo. „Dirbau, rūpinausi – dabar likau viena. Man sunku“, – prisipažino našlė. Ji buvo reikalinga, mylima, gerbiama. Didelių reikalavimų sau nekėlė – svarbu, kad būtų gerai vyrui ir vaikui.
Po tėvo mirties savaitgaliais su šeima aplanko Haroldas – jį traukia gimtieji namai. Tada ji verda bulvių košę, kepa žuvį, kurių pageidauja anūkėliai. Jie neišvažiuoja nepasigardžiavę Zinos, kurią vadina senele, blynais su uogiene. Haroldui ir vaikams ji brangus žmogus.
Z. Šneiderytė-Helmer šią gegužę praleido gimtuosiuose Šiūpariuose, šiltai bendraudama su savo jaunėliu broliu Arvydu, kurį mažą nešiojo ant rankų, seserimi Liuda, broliu Jonu. Ji kasmet atvykdavo įkvėpti gimtinės oro, susitikti su savo brangiais giminaičiais. Dabar kaupiasi lemtingam žingsniui – sugrįžti į Lietuvą visam laikui. Sunku išsiskirti su aplinka, kurioje praleido kelis dešimtmečius, palikti namus, kuriuose kūrė šeimos dvasią. Ir sūnus prašo dar pasilikti bent porą metų. Zina neslepia, kad gaila išsiskirti su juo, nori pasidžiaugti vaikais. „Pripratau – mielas auksu žibantis Švabacho miestas. Vienoje kavinėje sienelė iškalta auksu, o prekybos centro pavadinimas – irgi iš aukso. Čia galima paragauti gero šampano su aukso smiltimis, – šypsojosi pašnekovė. – Čia daug bažnyčių – aš ėjau melstis į katalikų.“
Emigracijoje Zina atskirties nejautė, nes turėjo daug rūpesčių – atsidavė šeimai. Be to, palaikė glaudžius ryšius su savo giminaičiais. Atvykusi ji čia užmezgė santykius su kaimynais, su kuriais bendrauti vyrui stigo laiko. Miela, šilta moteris susidraugavo su Švabache įsikūrusių lietuvių šeimomis. „Vokiečiai nėra draugiški, uždaroki, nelabai norintys įsileisti į savo pasaulį svetimų, – atskleidė Zina. – Bet draugauju su vokiete našle, išvažiuodama į Lietuvą jai palikau būsto raktus.“
O kaip sugrįžusiai atrodo tėvynainiai? „Lietuvoje žmonės suirzę, įaudrinti, į telefonus įsikniaubę. Pašnekink gatvėje senutę – ji pikta, o Švabache maloniai šypsosi. Čia ramesni žmonės“, – pastebėjo pašnekovė.
Ar nesigaili 30 metų praleidusi emigracijoje, toli nuo gimtinės? „Mano misija atlikta – džiaugiuosi, kad galėjau padėti užaugti Haroldui, kad jam dabar sekasi. Gyvenimas sudėtingas – pinigais jo neišmatuosi, – kalbėjo Z. Šneiderytė-Helmer. – Ne apie naudą galvojau važiuodama į Švabachą.“

Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas