Dreverniškės meilė išnykusiai genčiai – per dainą ir žodį

Proveržis
19 sausio, 2015
0

„Atvykusi į Dreverną, susipažinau su senbuve Ieva Gižaite, kurėno statytojo Jono Gižo dukra. Ne visiems atverdavusi savo pasaulį, su manimi šiltai bendravo. Iš jos išgirdau gražiausią komplimentą: „Man Dievas tave atvedė“, – kalbėjo V. Asnauskienė. Ji pridūrė: „Man atrodė, kad lietuvininkai – išskirtinė gentis.“

Šiemet Agluonėnų seniūnijos Ievos Simonaitytės premija paskirta Priekulės kultūros centro Drevernos skyriaus renginių organizatorei Virginai Asnauskienei. Ji ne tik pažinojo rašytoją, Mažosios Lietuvos metraštininkę. Ji bendravo su žmonėmis, kurių likimus klasikė įamžino savo kūryboje, suprato lietuvininkų savitumą, godžiai sėmėsi jų dvasios perlų. Baigiančios išnykti bendruomenės atminimą kartu su dreverniškiais gaivina per šio krašto liaudies dainą ir žodį.

Rožės spyglys į širdį

„Aš buvau ta mergaitė, kurios apsilankymą pas rašytoją Priekulėje prašyti rožių prisiminimų knygoje aprašė žinoma fotomenininkė Ona Pajedaitė. Perskaičiau ir plykstelėjau, – prisipažino V. Asnauskienė. – Buvau Priekulės vidurinės mokyklos penktokė. Eidama pro šalį matydavau rašytojos darželyje žydinčias rožes. Per vienos mokytojos gimtadienį atėjusi prie tvoros, paprašiau jų. Negavau… Nuo to laiko nemėgstu skintų gėlių.“

Dzūkės ir žemaičio Asnauskų dukra tarmiškai nekalbėjo – žemaitiškai išmoko iš saviveiklininkų. Šišioniškių tarmė tarsi savaime įsiliejo į jos sąmonę, tačiau ne iš karto išdrįso prašnekti.

„V. Asnauskienė pamilo ir puikiai atstovauja pamario kraštui – Mažajai Lietuvai. Ji puoselėja folklorą, tarmę, gyvąją tradiciją. Turėdama daug veiklų, dainuoja Priekulės kultūros centro folkloro ansamblyje „Vėlingis“, – kalbėjo Priekulės seniūnijos seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė.

„Nuo 3 metų augau Venckuose, Priekulės seniūnijoje, kur buvo nemažai likusių vietinių gyventojų. Mano draugėmis tapo brandesnės moterys. Lėkdavau pas jas – labai įdomu buvo. Pasakojo ir rodė senus daiktus, o kai kurios net apdovanodavo jais.“

Lietuvininkai ne su visais bendravo – jie slėpė savo širdgėlą dėl išdraskytų namų, šeimų, sudarkytų likimų. Virgina pasakojo, kad lankydavusi pamišusia laikytą šišioniškę, kuri kolūkio laukuose saugojo kelių arų plotelį – savo buvusio namo vietą. Ir niekas nedrįso prisiliesti. Jos vyras išėjo į karą ir negrįžo, žuvo ir sūnus.

Virginai džiugu, kad spėjo įamžinti senuosius žvejus ir gyventojus. Jai padėjo vilnietis fotografas Arūnas Baltėnas, kuris rengia knygą apie Lietuvos žvejus.

Palinko į etnokultūrą

V. Asnauskienės jaunystės svajonę studijuoti užsienio kalbas nustelbė netikėtas pripažinimas respublikiniame „Dainų dainelės“ konkurse: ji tapo laureate. Tai pastūmėjo ją rinktis dainą. Tuometėje Vilniaus muzikos konservatorijoje baigusi du parengiamuosius solinio dainavimo kursus, į tikras studijas nepateko. Taigi grįžo į savo kraštą, kur gyveno jai mieli žmonės. Ir pasirinko kultūrą. Daina, muzika, renginiai tapo ne tik darbu, bet ir pomėgiu. „Mano darbas ir gyvenimas – neatsiejami“, – šypsojosi Virgina, vėliau baigusi S. Šimkaus konservatoriją bei pedagogines studijas.

Atkūrus nepriklausomybę, V. Asnauskienė susidomėjo etnokultūra, Etnokultūros centre lankė seminarus. Domėtis liaudies daina ją paskatino Povilas Mataitis, su kuriuo anuomet susipažino Vilniuje. Jis vadovavo garsiam folkloro ansambliui. Virgina pradėjo gilintis į Mažosios Lietuvos etnokultūrą, kuri jai buvo artima.

Drevernoje ji subūrė folkloro ansamblį. „Vos keli dainininkai belikę. Jie ateina į renginius – mano pagalbininkai“, – sakė Virgina.

Atnaujintame folkloro ansamblyje – 14 dainininkų. „Išmokome šio krašto dainų apie marias, žvejus, taip pat šokių, ratelių, – kalbėjo V. Asnauskienė. – Mažosios Lietuvos dainos specifinės: labai senos, minorinės. Liaudies daina šiame krašte – numintas daigelis. Paskutinė Svencelėje užrašyta 1863 m.“

Drevernos kultūros namuose taip pat gražiai skamba moterų vokalinio ansamblio „Žvejytės“ dainos. „Žvejytės – šio krašto tarme yra žvejų žmonos“, – paaiškino Virgina. Jų repertuare irgi yra Mažosios Lietuvos dainų. Dėmesio nestinga ir vaikų vokaliniam ansambliui „Pamariukai“.

Prieš porą metų Virginą, pradėjusią lankyti Priekulės kultūros centre veikiančio folkloro ansamblio „Vėlingis“ repeticijas, vadovė Rūta Vildžiūnienė paklausė, kodėl ji nekalba šišioniškių tarme. „Ir aš prabilau. Šio ansamblio koncertuose dažnai įsiterpiu. Taip pat ir Drevernoje, kultūros namų renginiuose“, – sakė V. Asnauskienė. Ji prisipažino, kad „Vėlingio“ repeticijos – tarsi seminarai, kuriuose sužinojusi kažką naujo pritaiko savo ansamblyje.

2013 m. įgyvendinusi projektą, įsigijo 16 šio krašto tautinių kostiumų. Jais pasipuošę dainininkai pasitinka į Dreverną atvykstančius turistus iš įvairių šalies regionų. „Dalyvaudami Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro programoje „Žuvies kelias“, parengėme 40 minučių edukacinę koncertinę programą „Į žvejus eisiu“. Žvejo J. Gižo sodyboje ją pernai rodėme 15 kartų. Turistai susidomėję klausėsi išnykusia šišioniškių tarme pasakojamų senų legendų, mįslių, minklių, vėjų, žuvų pavadinimų bei kita“, – kalbėjo renginių organizatorė.

Kultūros darbuotojo pašaukimas

Virgina džiaugiasi iš naujo atrandama Dreverna: kiek gražių projektų čia įgyvendinta. Buvusiame žvejų kaime įrengta prieplauka, naujam gyvenimui prikelta žvejo J. Gižo sodyba. Juk ji buvusi didžiausia šios idėjos iniciatorė. Rajono valdžiai pirmoji prašnekusi ir apie kultūros namų renovaciją – 7 metus trukęs šis šnekėjimas, kol apšepęs sovietinis pastatas tapo modernus, patrauklus, su jaukiomis, gražiomis erdvėmis statinys.

V. Asnauskienė taip pat dirba Drevernos mokykloje – išleido 4 pradinukų laidas. „Mokytojauti labai patinka, bet kultūros darbuotojo pašaukimas ima viršų. Ši veikla platesnė, – kalbėjo ji. – Dirbant šį darbą reikia išmokti būti su žmonėmis. Negali pradėti dainuoti su jais nepašnekėjęs apie ligas, nepaguodęs. Tokios pat meilės ir iš jų sulaukiu. Žmonės man padeda įgyvendinti sumanymus. Ir šią premiją jie padėjo pelnyti“, – ištarė Virgina.