E. Vicherto premijos konkurso dalyvis: „Man labai svarbu nestovėti vietoje“
Asmeninio albumo nuotr.
Tarp aktyvia veikla užsiimančių jaunuolių galima pastebėti ir žodžio galia besidomintį abiturientą Robertą Macių. Jis savo žurnalisto karjerą Klaipėdos rajono laikraštyje „Banga“ pradėjo dar mokydamasis Šiūparių pagrindinėje mokykloje. „Jaunimo erdvė“ nutarė dvyliktoko pasiteirauti apie pomėgį rašyti ir kaip susidomėjo E. Vicherto premija.
Kodėl nusprendei teikti paraišką E. Vicherto premijai laimėti?
Šie metai man yra permainų metai. Kadangi baigiu 12 metų trukusią kelionę, nusprendžiau išbandyti save likusiuose konkursuose bei paraiškose. Viena iš jų ir E. Vicherto premija. Norėjosi parungtyniauti su kitais gimnazistais bei rajono moksleiviais, todėl nedvejodamas pildžiau paraišką, aprašydamas asmeninius pasiekimus.
Užsiimi publicistine veikla. Kada ja susidomėjai? Kas paskatino rinktis jaunojo korespondento karjerą?
Nuo pat vaikystės laikraštis man teikė ypatingą jausmą. Smagu prisiminti, kaip laukdavau, kol tėtis šeštadienį iš Gargždų parveš naujausią „Bangos“ numerį ir kaip skubėdavau peržiūrėti naujienas bei perskaityti sudominusius tekstus. Kaip bebūtų keista, pamenu, jog pirmieji rašymo bandymai prasidėjo antroje ar trečioje mokyklos klasėje. Pradinių klasių mokytojų iniciatyva žiemą vykome į netoli buvusį mišką suneštinėmis gėrybėmis pamaitinti laukinius gyvūnus. Vėliau manęs paprašė surašyti įspūdžius, tad manau, jog tuo metu pirmasis tekstas ir buvo išspausdintas. Močiutė kartais primena turbūt pradinėje klasėje rašytą rašinį apie žibutes „Bangoje“, kuris jai labai patiko, deja, to jau nepamenu. Pirmuosius tvirtesnius jaunojo korespondento žingsnelius žengiau mokydamasis Šiūparių pagrindinėje mokykloje kartu su lietuvių kalbos mokytojos R. Petraitienės pagalba. Ji man suteikė svarbiausius dalykus, padėjusius tobulėti ne tik technine prasme, bet ir psichologine – niekada neleido „skraidyti padebesiais“. Tai mane skatino pasidžiaugti nuveiktu darbu, bet ir suvokti, jog dar yra ko mokytis.
Dalyvauji įvairiuose kursuose, programose. Kas tave motyvuoja užsiimti šia veikla?
Naujos žinios, gaunama patirtis ir bendrystė mane labiausiai skatina dalyvauti įvairiose veiklose. Šiais laikais tobulėja ne tik technologijos: jau dabar geresnius darbo pasiūlymus gauna tie žmonės, kurie yra universalesni, turintys papildomų vienokios ar kitokios srities žinių. Man labai svarbu nestovėti vietoje ir kasdien augti kaip asmenybei – tai svarbus bei tvirtas pagrindas ateičiai.
Tavo autoritetai yra žymūs žmonės: Leonidas Donskis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Motina Teresė, tačiau paminėjai ir savo lietuvių kalbos bei literatūros mokytoją Daivą Toliušienę. Kuo ir kodėl jie tave įkvepia?
Donskio ir Niliūno parašytos mintys man padeda suvokti įvairius kitokio požiūrio kampus. Ypač egzodo poeto Niliūno dienoraščiuose atskleisti „pamintijimai“ katarsiškai sukrečia ir priverčia apmąstyti įvairias gyvenimo situacijas. Daiva Toliušienė man yra tikras fenomenas – nors pas ją mokiausi tik vienus metus, tačiau gavau ne tik puikių žinių, bet ir pajaučiau, kaip stipriai žmogus gali įkvėpti kurti, nebijoti, atskleisti viduje verdančias mintis. Dabar aiškiai suprantu, jog tai yra didžiausias šviesulys mano gyvenime.
Ką tau reiškia tavo gyvenimo moto „Atiduodami pasauliui tai, ką turite geriausio, rizikuojate likti nuogi. Vis dėlto duokite tai, ką turite geriausio!“?
Motinos Teresės žodžiai mane įkvepia iškilus sunkumams padėti įvairiems žmonėms, suteikti jiems asmeninės patirties bei suvokti, jog pasaulis yra toks, kokį paveikslą susikuri pats. Norisi prisiminti mano buvusios pedagogės R. Petraitienės žodžius, jog nėra ko skųstis, kad niekas nesikeičia, nes svarbiausia pradėti nuo savęs.
Esi abiturientas. Ar planuoji ateitį sieti su žurnalistika?
Rašymas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, o žurnalistika yra tai, kas man suteikia džiaugsmo. Tikiuosi, jog pavyks ir savo ateitį sujungsiu su žurnalistikos gijomis.
Kalbėjosi Gabrielė ČIUNKAITĖ
Jaunųjų korespondentų klubo narė
