Ekspediciją pasitiko su kukuliuku ir lukučiu
Tradicinę Žvejų šventę Drevernoje linksmu šurmuliu papildė neįprastas vizitas. Šeštadienį prieplaukoje plokščiadugniu kurėnu prisišvartavo unikalaus projekto „Nacionalinės ekspedicija. Nemunu per Lietuvą“ dešimties dalyvių įgula. Svečiai iš nuostabos net išpūtė akis, išgirdę pasveikinimo kalbą šišioniškių žvejų tarme ir senas pamario dainas.
Sutiktuvės įamžintos
„Štai iškepėm jums kukuliuką. O marių žuvelės taip iš džiaugsmo į krantą šokinėjo, kad vieną pagavom, pamario dūmeliu pertraukėm, ir jums dovanojam. Tai dreverniškių mylima žuvelė – lukutis. Ir greitai einame visi pas žvejytę Aldoną žuvienės šmikiuoti“, – įteikdama svečiams šviežiai keptą duoną ir rūkytą karšį porino Drevernos siela, renginių organizatorė Virgina Asnauskienė. „Dikčiom gerai, dikčiom gerai, koks gražus kukuliukas, kaip kvepia lukutis. Juk tinka jis prie pivuko?“ – taip pat tarmiškai šmaikštavo ir dovanomis džiaugėsi ekspedicijos vadovas profesorius Alfredas Bumblauskas. „Kameros! Kameros kur?“ – LRT filmavimo komandą, lydinčią ekspediciją, ragino etnologė Zita Kelmickaitė, nenorėdama praleisti nė vieno sutiktuvių momento sename žvejų kaime – Drevernoje. Rudenį iš šios ekspedicijos numatoma parengti aštuonis dokumentinius filmus. Tačiau, pasak Z. Kelmickaitės, unikalios medžiagos apie Lietuvos istoriją, etnokultūrą, virtuvę ir gamtą surinkta gerokai daugiau negu filmams reikia. Tad ir dreverniškiai, surengę ekspedicijai tokias nuoširdžias sutiktuves, be abejonės, pateks į vieną iš filmų, reprezentuojančių pamario kraštą.
Dreverniškiai – laimingi?
Dreverniškės Aldonos Stasiukėnienės išvirtos žuvienės šmikiuoti patraukė visa įgula: žurnalistas Edmundas Jakilaitis, lenktynininkas Benediktas Vanagas, atlikėjas Gabrielius Liaudanskas – Svaras, gamtininkas Selemonas Paltanavičius ir kiti. „Aukščiausio lygio restoranas! Pasaka! Fantastika!“ – ragaudami iš Kuršių marių starkio, karšio, karoso išvirtą gardžią žuvienę aikčiojo svečiai. Na, ar graži ta mūsų Lietuvėlė, klausėme ekspedicijos dalyvių. „Vargiai ar galima ką nors gražiau rasti. Neseniai grįžau iš Sicilijos, Italijos. Taip, yra ten gražių vietų, bet pas mus viskas yra gražu“, – atsakė G. Liaudanskas – Svaras, keliavęs kartu su sūnumi Mykolu.
Labiau mes turime savo kraštą mylėti, labiau juo didžiuotis, nes tikrai yra kuo, teigė ir kiti ekspedicijos dalyviai. „Bet mes, lietuviai, esame „padliecai“, nes to grožio savo krašto nepamatom tol, kol koks svetimas suskis nepasako, kad tikrai yra gražu“, – rėžė Z. Kelmickaitė. „Galvojau, kad pažįstu Lietuvą, bet teks iš naujo ją „studijuoti“. Laimingi dreverniškiai, gyvendami tokioje gražioje gamtoje“,- sakė B. Vanagas. Padėkoję už skanią žuvienę, ekspedicijos dalyviai patraukė susipažinti su Drevernos įdomybėmis. Dalis jų išvyko paplaukioti Klaipėdos kanalu, o kiti panoro pamatyti ką tik atidarytus Gintaro namus. Iš viso į Dreverną buvo atvykę 20 žmonių – dryžuotais marškinėliais pasipuošusių ekspedicijos dalyvių, kurėno įgulos narių, televizijos operatorių.
Gintaro namai sužavėjo
Drevernoje Gintaro namai – gintaro apdirbimo edukacinės dirbtuvės – įsikūrusios dalyje buvusios katilinės pastato. Tai Vietos veiklos grupės projektas, kuriam įgyvendinti prireikė apie pusės milijono litų. Kol kas dar nesutvarkyta aplinka, už naujojo statinio teberiogso apgriuvęs senasis pastatas. Nacionalinę ekspediciją pasitiko čia dirbanti tautodailininkė Renata Jaurienė su vyru Valdemaru bei dukromis Erika ir Gintare.
Papuošalus iš gintaro kurianti R. Jaurienė papasakojo, jog neatsitiktinai Gintaro namai įsikūrė Drevernoje – Drevernos, Priekulės, Juodkrantės apylinkėse kadaise būta gintaro kasyklų. Ji prof. A. Bumblauskui parodė seną prieškarinį žemėlapį ir laikraštį su žiniomis apie gintaro radimvietes. Į klausimą, iš kur gaunantys dabar gintaro žaliavos papuošalams kurti, R. Jaurienė atsakė, jog vyras pats gaudantis gintarą jūroje ir superkantys žaliavą iš kitų gaudytojų. Ekspedicijos dalyviai E. Jakilaitis, A. Bumblauskas, Z. Kelmickaitė, B. Vanagas susižavėję apžiūrėjo tautodailininkės sukurtus papuošalus, įspūdingus mariose ir jūroje surastus gintaro gabalėlius, tarp jų ir retojo juodo gintaro, stebėjo gintaro šlifavimą dirbtuvėlėse, ragavo gintaro arbatos.
R. Jaurienė parodė, kaip kuria papuošalus, veria karoliukus, apyrankes, pakvietė svečius pačius pasigaminti po suvenyrą. Tačiau vilniečiams labiau patiko žaidimas, kuomet reikėjo patikrinti, kurie gintaro gabaliukai yra tikri, o kurie – tik paprasti akmenukai. Mat į sūrų vandenį įmestas gintaras, koks bebūtų jo svoris, neskęsta. „Tai puikus testas, parvažiavę namo tuoj pat patikrinsime, ar tikrus gintaro dirbinius turime. Ir televizijos žiūrovams bus įdomu tokį dalyką sužinoti“, – kalbėjo ekspedicijos dalyviai.
Išlydėjo su ritualais
Išvykdami svečiai paleido gintaro dulkes į kieme uždegto fakelo liepsną, kuri gražiai suliepsnojo. Nuo seno buvo tikima, kad metant į ugnį gintaro dulkes, pildosi slapčiausi norai. Pasak tautodailininkės R. Jaurienės, gintaro dulkės nuo seno smilkomos ir bažnyčiose. Kai siausdavo baisios epidemijos, tokios kaip maras, buvo tikima, kad gintaras apvalo, dezinfekuoja orą. Ir šiais laikais tikima gydomosiomis gintaro galiomis. Teigiama, jog nešlifuoto gintaro karoliai, nuolat nešiojami ant kaklo, apsaugo nuo skydliaukės ir gerklės ligų.
Gražiai priėmę svečius, dreverniškiai gražiai juos ir išlydėjo Klaipėdos pusėn. Per marias palydėti ekspedicijos kurėną pasišovė dar dažais kvepiantis istorinis kuršių laivas – reisinė „Dreverna“. „Norėjome ekspedicijai ir Lietuvos žmonėms, kurie žiūrės tuos sukurtus dokumentinius filmus, pristatyti tris pamario kraštą reprezentuojančius dalykus: tarmę, gintarą, laivininkus bei žuvį. Manau, šis mūsų sumanymas išties pavyko“, – sakė Priekulės seniūnijos seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė.
