Gandrų lizdas Ginduliuose vis dar stovi
„Banga“ neseniai rašė apie tai, kaip piktavaliai asmenys Ginduliuose mėgino nuversti elektros stulpą, ant kurio daugybę metų perėjo gandrai.
Paukščius apgynė geri ir gamtą mylintys žmonės, pradėję visais įmanomais būdais ieškoti pagalbos.
Šį žiaurų poelgį „Bangai“ Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Komunikacijos ir aplinkai saugaus elgesio skatinimo departamento Komunikacijos skyrius pakomentavo taip:
„2024-05-24 Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai gavo pranešimą apie mėginimą sunaikinti gandro lizdą Klaipėdos rajone Ginduliuose. Nedelsdami išvyko patikrinti aplinkybių.
Nebuvo faktinių įrodymų, kad galima fiksuoti pažeidimą padariusius asmenis. Stulpas, laikantis gandralizdį, – vis dar stabilus, lizdas nepažeistas, todėl pažeidimų nenustatyta.
Primename, kad gandrai yra priskiriami saugomajai rūšiai, todėl yra draudžiama tyčia naikinti, sunaikinti arba pažeisti jų lizdus ar kiaušinius. Tik gavus Aplinkos apsaugos agentūros išduotą leidimą galima gandro lizdą perkelti į kitą vietą artimoje aplinkoje (esančioje ne toliau kaip 100 metrų atstumu nuo pirminės lizdo vietos). Lizdo perkėlimo darbus svarbu atlikti nuo sausio 1 d. iki kovo 31 d. arba nuo rugsėjo 1 d. iki gruodžio 31 d. Lizdus perkelti draudžiama gandrų perėjimo metu balandžio 1 d.–rugpjūčio 31 d.“
Perskaičiusi straipsnį apie mėginimą Ginduliuose nuversti stulpą su gandralizdžiu, kolegė Laima Šveistrytė man atsiuntė laišką, kuriame pasakyta pati didžiausia išmintis, kuri turbūt geriausiai apibūdina tai, ką jaučia daugelis mūsų:
„Kai mes iš Medsėdžių (Klaipėdos r.) persikraustėme gyventi į Kretingos rajoną, ant sodybos daržinės stogo buvo didelis gandralizdis. Džiaugėmės ir laukėme parskrendančių gandrų, bet kai jie išperėjo savo vaikelius, vieną, vargšelį, Tėtis rado išmestą. Mano, vaiko, atminty tai įsirėžė kaip tragedija.
Pamenu, Močiutė paaiškino, kad jei gandrai savo vaikus meta, lauk nelaimės: bado, maro ar dar kokios… Taip ir nutiko: ruduo buvo toks šlapias, kad supuvo beveik visos bulvės. Tėvams tai buvo didelis rūpestis, nes pirkdami sodybą ir taip buvo pasiskolinę pinigų. Žinoma, bado nekentėme, bet gyvenimo pradžia naujoje vietoje apkarto. O Tėtis, kad tik gandrai nepaliktų sodybos, vargais negalais įkėlė vežimo ratą į mažo miškelio didžiulį medį vos už kiemo vartų.
Koks džiaugsmas būdavo kiekvieną pavasarį, kai išgirsdavome gandro kleketavimą, ir koks liūdesys, jei kurį metą jis nesusirasdavo poros…
Įkėlė Tėtis ratą ir į ąžuolą miškelio pakraštyje, bet ta vieta taip ir netapo taip lauktų paukščių namais.
Kai žmonės savo rankomis griauna gandro lizdą, man atrodo, kad griauna ir savo gyvenimą, tik to nejaučia.“
O ką manote Jūs, mieli skaitytojai?
Daiva SRĖBALIŪTĖ
Asociatyvi nuotr.
