Gėrimės ir didžiuojamės atgijusiais piliakalniais

Kalniškės arba Gargždų piliakalnis.

 

Nerimsta ginčas dėl atkuriamo Kalniškės piliakalnio. Žinoma, kiekvienas laisvoje šalyje turime teisę atvirai reikšti nuomonę ir sentimentus. Todėl, kad kraštovaizdis yra didžiulis visų dvasinis turtas ir vertybinis palikimas kartu su gimtąja tarme, tradicijomis, papročiais. Kraštovaizdžio savasties išsaugojimas, tvarkymas ir formavimas nurodytas Nacionalinėje darnaus vystymo strategijoje. Be to, Lietuva yra ratifikavusi Europos kraštovaizdžio konvenciją (2000 m.), kuri akcentuoja žmogaus reikšmę jo apsaugai, tvarkymui, atkūrimui, ekologiniam stabilumui.

Manau, Klaipėdos rajono savivaldybės informacijoje („Banga“ Nr. 31) pakankamai išaiškinta, kodėl atkuriant pirmykštį Kalniškės arba Gargždų piliakalnio vaizdą kertami savaiminiai ar kitaip atsiradę želdiniai. Dabartiniai miesto gyventojai tiesiog negali įsivaizduoti, kaip ši istorinė vietovė atrodė prieš šimtą ar kiek mažiau metų. Man asmeniškai senųjų gargždiškių Blagnių, Urbonavičių, Valterių, Naumeckių palikuonys yra pasakoję ir rodę nuotraukas, kaip anuomet ant šviesaus piliakalnio jie švęsdavę Jonines ir kitas šventes. Jaunimui jis buvo pramogų ir susitikimų vieta, ypač vasarą, kai grįždavo studentai.

Sąjūdžio metais bandėme gaivinti tas tradicijas, tačiau dėl to, kad maža aikštelė, nuslinkę šlaitai ir nepatogu prieiti, neatgijo nei Joninės, nei kitos šventės.

Tad nederėtų kaltinti Savivaldybės, o priešingai – būkime dėkingi, kad imasi tokių rekreacinių planų, skyrė lėšų ir organizuoja didelius darbus. Noriu priminti, jog Lietuvos vardo 1000-mečio minėjimo proga (2009 m.) Savivaldybės lėšomis išleista archeologijos mokslininkų Zenono Baubonio ir Gintauto Zabielos knyga „Klaipėdos rajono piliakalniai“ (viena iš atlaso „Lietuvos piliakalniai“ dalių). Knygoje apžvelgiama rajone stūksančių piliakalnių padėtis, istorinė raida, moksliniai tyrinėjimai bei ūkinės veiklos poveikis ir grėsmės kraštovaizdžio apsaugai. Kaip konstatuoja dr. G. Zabiela, dabar mūsų pareiga saugoti, puoselėti ir pažinti senovės piliakalnių didybę ir kiek įmanoma atkurti pirmykštį vaizdą.

Ginčai dėl pradėtos piliakalnio rekonstrukcijos kilo, matyt, dėl to, kad tuo nepatenkinti asmenys nežino, kaip piliakalniai atrodė senovėje ir kokią paskirtį jie atliko. Ryškiausias atnaujinimo pavyzdys – Vilniaus Gedimino pilies kalnas. Pašalinus medžius šiandien kai kam jis atrodo neįprastai, bet didingai. Varnių regioniniame parke apsilankiusius žavi nušvitę Medvėgalis ir Šatrija. Iki tol, kaip ir Gargžduose, juos slėpė medžiai ir krūmai. Šiandien nuo viršūnių atsiveria plati Žemaitijos apylinkių erdvė, netgi keliolikos bažnyčių bokštus galėtum suskaičiuoti…

Stebina ir restauruotas Mažosios Lietuvos kultūrinis centras – Rambynas. Ne taip seniai ir čia pro šakas nesimatė nei nuostabaus Nemuno vingio, nei Tilžės bokštų. O važiuojant panemuniais dabar pasitiks Vilkyškių ir dar keli atjaunėję piliakalniai.

Dr. G. Zabiela rašo, kad Klaipėdos rajone žinoma buvus penkiolika piliakalnių. Dalis visiškai sunaikinta. Juos yra tyrinėję prūsų archeologai, vėliau garsūs mūsų tyrinėtojai L. Kšivickis, P. Tarasenka, A. Tautavičius, o Skomantų piliakalniu domėjosi ir Švėkšnos grafas J. Pliateris. Per ilgą laiką sukaupta daug žvalgymo schemų, apmatavimų, padavimų, kitų istorinių šaltinių. Tačiau išvešėjusi augmenija užgožia protėvių supiltų kalvų siluetus, trukdo suvokti gynybinę paskirtį.

Archeologai pastebi, jog kiek­vienas mūsų rajono piliakalnis savaip įdomus ir paslaptingas. Prie Minijos glaudžiasi gražios gamtos supamas Dovilų piliakalnis, arčiau jūros – kuršiams būdinga Eketė. Upelio į dvi dalis padalintas Vyskupiškių piliakalnis, mažai kam žinomas Norgėlų. Kaip rašo minėtos knygos autoriai, dėl intensyvios ardomosios veiklos vienas sunkiausiai pastebimų Lietuvoje Jakų piliakalnis, kadaise supiltas visiškai lygioje, atviroje vietoje. Gerokai apardytas ir miške pradingęs Gerduvėnų piliakalnis.

Bene įspūdingiausias šiame krašte legendomis apipintas Skomantų piliakalnis. Prieškario metais ant jo rinkdavosi šauliai, savanoriai, degdavo Joninių laužai. 1928 m. Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui ir penkerių metų Klaipėdos krašto prisijungimui prie Didžiosios Lietuvos pažymėti pastatytas betoninis paminklas (autorius K. Rimeika). Klaipėdos rajono sąjūdis 1989 m. sausio 15-ąją čia minėjo Klaipėdos sukilimo dieną. Ir vėliau ant jo degdavo atminties laužai.

Aldona VAREIKIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių