J. Ramanausko kūryba – tautodailės deimančiukas
Šiomis dienomis gargždiškio tapytojo Juozo Ramanausko artimųjų rūpesčio dėka iš leidyklos išėjo klaipėdiškio menotyrininko Petro Šmito parengtas tapybos kūrinių katalogas „Tautodailininkas Juozas Ramanauskas“.
Kultūros istorikas P. Šmitas, kataloge apžvelgęs J. Ramanausko gyvenimą ir kūrybą (beje, jis ne tik tapė, bet ir rašė eilėraščius), daro išvadą, kad Juozo būdas ir jo darbai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. „Ramus charakteris jį vedė lygiu gyvenimo keliu, o jo kūryba iš esmės yra lygi, nesiblaškanti. Nesiekdamas profesionalaus dailininko statuso, jis rūpestingai darė darbus, kuriuos pasiūlė likimo ranka, ir tik sulaukęs brandaus amžiaus ėmėsi tikrojo, kažkur pasąmonėje ilgus dešimtmečius tūnojusio savo pašaukimo – tapybos… Savita Juozo tapyba – dar vienas liaudies kūrybos deimančiukas gana plačioje, lietuviškosios liaudiškosios tapybos panoramoje, kuri mūsų tautodailės padangėje užima deramą ir garbingą vietą“, – įsitikinęs menotyrininkas P. Šmitas.
Kilnų darbą – išleisti Juozo Ramanausko tapybos darbų katalogą ėmėsi dvi gana trapios, bet labai tvirtos savo siela ir atmintyje nešiojančios neblėstantį mylimo brolio atvaizdą seserys Konstancija Dyglienė ir Modesta Juostienė.
J. Ramanausko kūriniai iš jo tapybos darbų katalogo
Prie tėvo Ąžuolo šaknų
Maldoj sustingo veidas.
Skaudžiai šukes vis atrandu
Nueiti jos neleidžia.
Po tėvo Ąžuolo šakom
Lyg meilės rankom ištiestom
Lietingą vakarą randuosi
Kaltes nuplaut sieloj
randuotoj.
1994 II 4
………………………………….
Prie tėvo Ąžuolo šaknų
Švaresnės lieka rankos –
Rakštis gilias iš pašaknų
Ištraukt atėjo laikas.
1994 IV 25
……………………………………..
…Kai niekas
tuo taku
niekad nevaikščios,
toj pievoje
sužys
vėl gėlės skaisčios.
Atsiminimo valandą
ilgai ilgai ten būsiu
tik aš
ir pievos gėlės,
taip malonios iš visų pusių.
Atsiminimo valandą
tik aš ten būsiu…
Kai niekas tuo taku
Niekad nevaikščios.
1994 IV 22
………………………………….
Valanda
Valanda, kai sėkla dygo
Valanda, kai paukštis skrido
Valanda, kai žolė augo
– vis pradžia mums švietė.
Valanda, kai medis virto
Valanda, kai plunksna krito
Valanda, kai ugnis geso
Valanda vanduo kai džiūvo
– ir pradžios kai nebeliko.
Valanda, atnešusi baigtį, –
Paskutinė valanda.
2001 VI 16
……………………………………
Troškimas
Ištirpo skausmas Tavo akių
šviesoje,
Nudegino sielą Tavo gerumo
ugnis,
Leiski būt man ilgai toje
tiesoje,
Leiski džiaugtis Tavim
visomis dienomis.
Atplaukus prie kojų Tavo
banga
Užliejo mane viltimi.
Tenebūna niekada ji šalta,
Tegu dega visada ugnimi.
Dienos tevirsta nepavargstančio vyturio darbu,
Naktys tegu dega dienos
šviesumu.
Tebūna viskas be galo mums
svarbu,
Leiski, valdove, džiaugtis tuo
tiesumu.
Aplankytas, kad būčiau
Tavim visada,
Išsaugoti Tave savyje,
Kad nemirtų niekada ta
tiesa,
Kad lydėtų visam kelyje.
Juozas RAMANAUSKAS
