Žodžiai, gimstantys iš kasdienybės
Šiandien skaitytojams pristatome naują kūrybišką autorę Jurgitą Momkienę, kurios novelėse galbūt atpažinsite ir savo džiaugsmą, ir skausmą. Jurgita atveria savo kūrybos duris mums visiems.
Esu kilusi iš Maironio kadais apdainuotų Raseinių krašto. Jau devinti metai gyvenu Venckuose – vietoje, kur šaknys susipina su dabartimi, kur atrandu ramybę ir kūrybą. Klaipėdoje baigiau vaikystės pedagogikos su dailės programa studijas, domiuosi psichologija, menais, floristika, interjeru ir kūrybine raiška – visa tai natūraliai persipina mano rašyme.
Kaip aktoriui – scena, taip man – popieriaus lapas.
Mano žodžiai gimsta iš kasdienybės: iš užgniaužtų gerklėje sakinių, kūno kalbos, akių žvilgsnio, kuris neretai pasako daugiau nei nutylėta, iš netikėtų, nesuvaidintų įvykių ir susitikimų.
Vieni kitiems esame gyvenimiškos pamokos – ne visada švariai spindintys veidrodžiai. Kartais tampame giliais, tamsiais šešėliais, kuriuos slepiame net nuo savęs. Mūsų gyvenimai – ne tik juoda ir balta. Tarp jų slypi daugybė kitų spalvų ir atspalvių.
Noriu, kad mano tekstuose skaitytojas atpažintų save: savo džiaugsmą ir liūdesį, tylą, neištartą ilgesį… Šie tekstai – durys į mano ir Jūsų pasaulius. Jei pravėrę jas pajusite, kad kažkur giliai širdyje atsiliepia aidas, vadinasi, jos buvo rašytos ir Jums.
Malonaus skaitymo!
Jurgita MOMKIENĖ
Išsinerimas
Novelė
Keletą metų Ieva nešiojo peruką, bijodama, kad pasaulis sužinos jos kruopščiai slepiamą paslaptį. Skausminga kasdienybė virto mažyčiu slėpynių žaidimu su savimi.
Šiandien ji įžengė į kirpyklą tvirta ir rami. Įsišaknijusios baimės ir slogios mintys liko už durų. Viduje tvyrojo šiltas kondicionieriaus oras, sumišęs su saldžiais plaukų dažų kvapais.
Prie veidrodžio sėdėjo liesa moteris pavargusiomis akimis. Jos galvą dengė šviesiai rusvas perukas.
Virpančiais pirštais Ieva timptelėjo vieną sruogą. Dvejojo. Kirpėja šalia neramiai sukiojo šukas drėkstančiose rankose.
– Ar tikrai norite jo atsisakyti? – paklausė tyliai, žvelgdama į tolį pro langą.
Ieva linktelėjo.
– Taip. Jis jau atliko savo darbą. Laikas atsisveikinti.
Ji nusiėmė peruką ir švystelėjo ant sofos. Įsitempusios rankos atsipalaidavo, užgniaužta širdis pamažu vėrėsi. Tarsi gyvatė, nusimetusi seną odą, pagaliau ji išsilaisvino nuo savo pačios susikurtų rėmų.
Veidrodyje pasirodė trapūs, jau žylantys plaukai – gležni, bet nepaprastai gražūs.
Ieva pažvelgė į save lyg pirmą kartą: tikra, pažeidžiama, be kaukės.
Kirpėja švelniai priglaudė šukas prie jos pavargusios galvos. Abi nutilo. Ievos viduje nurimo audra – ji didžiavosi, pagaliau paleidusi praeitį.
Staiga į kirpyklą įžengė Laura – netikėta, tarsi iš kito pasaulio. Nors abi gyveno tame pačiame daugiabutyje, bet nesimatė jau porą metų.
Laura sustojo, jos akys užkliuvo už sofos. Ten gulėjo perukas. Ji įsmeigė žvilgsnį, akimirkai užsimerkė – lyg vaikas, nenorintis pamatyti draudžiamo paslapties kambario.
Po akimirkos moterų žvilgsniai susitiko, o tyla pasakė daugiau nei bet kokia diagnozė. Abi suprato.
– Tau labai tinka ši šukuosena, – nedrąsiai ištarė Laura.
Viena pripažino nuostabą, kita – paslaptį. Šis nebylus tiltas jas sujungė.
Ieva pakilo, ranka perbraukė per minkštus plaukus ir nusišypsojo savo naujam atvaizdui veidrodyje. Atsisveikinusi, lengvai užvėrė duris.
Laura palydėjo ją žvilgsniu.
– Tu pasveiksi. Nepasiduok. Greit susitiksim, – sušnabždėjo, nors Ieva jau buvo gatvėje.
Vėjas kilstelėjo jos plaukus, ir ji nusišypsojo – pagaliau laisva.
Tyla tarp moterų
Novelė
Kartais tarp moterų nutyla ne ramybė, o tai, kas buvo gyva – balsas, artumas, noras girdėti vienai kitą. Kartais ji auga iš atitolimo – kai viena nustoja kalbėti, nes kita ne(si)klauso. Kita atsitraukia, nes žodžiai, kuriais tikėjo, pasirodė buvę tušti, o širdis užsidaro ne iš išdidumo (nors būna ir taip), bet iš nuovargio.
Aplink save vis dažniau pastebiu daug tylių moterų – gal todėl, kad ir pati ilgą laiką buvau viena iš jų. Jos sėdi kartu, geria arbatą, kalba apie viską – ir dažniausiai apie visus – bet tyliai nutyli tai, kas svarbiausia. Viena kitą spaudžia būti „tinkama“, bet retai paklausia: „Kaip iš tikrųjų jautiesi?“ Ne todėl, kad nenori. O todėl, kad bijo išgirsti atsakymą, kuris sudrebins viską iki pamatų – supurtys prisiimtus vaidmenis, pareigas, įvaizdžius.
Tyla tarp moterų – kartais lyg apsiaustas nuo vėjo. Taip nutiko ir man. Ir aš pati ją pasirinkau. Ne todėl, kad netikiu bendryste, o todėl, kad pavargau būti dalimi, kurioje niekas nepastebi, kad lūžtu. Kad seniai nebenoriu būti stipri.
O kartais tyla – ne apsauga, o tylus karas: įtempta tyla per vakarienę, neišsiųstas žinutės atsakymas, šaltas žvilgsnis, kurio viena laukia, kita – vengia. Tai ne žodžių trūkumas, o nutylėtas skausmas, kuris kaupiasi tarp eilučių, tarp susitikimų, tarp neišdrįstų paklausti klausimų. Tarp moterų, kurios nebemato viena kitos kaip sąjungininkių. Kartais jos žvelgia viena į kitą kaip į konkurentes: kuri gražesnė, kuri sėkmingesnė, kuri daugiau padaro, kuri labiau mylima. Už tų kaukių – ne švelnumas. Už jų – baimė būti vienai. Baimė būti tikrai. O tokia moteris – nepatogi. Ji triukšminga. Ji ne visada šypsosi.
Man artima tyla, kurioje nesijaučiu kalta. Kurioje nereikia įrodinėti, kad esu verta švelnumo, dėmesio. Tyla, kuri nesmerkia ir neatsuka nugaros, kai pasakai: „Žinai, man skauda.“
Kai kurios moterys pasilieka tavo gyvenime per tylą. Be pareigos. Be tuščių pažadų. Be skambučių iš mandagumo. Jos tiesiog šalia. Ne įkyriai. Ne reikliai. Ir net tada išgirsta, kai nepratari nė žodžio. Būna šalia – savaime, natūraliai.
Tikiu, kad tikra draugystė ir bendrystė – nekonkuruoja. Ji leidžia būti silpnai, pasimetusiai, klystančiai. Ji nevadina tavo išėjimo „išdavyste“. Ji sako: „Jei tau geriau tylėti – tylėk. Aš vis tiek čia.“
Todėl aš neskubu sugrįžti į būrį. Man brangus tas vienišas kelias, kuriuo einu be grimo. Be spaudimo. Be melo, kuris gražiai atrodo tik feisbuko, instagramo nuotraukose. O realybėje – kažin…
Aš tikiu moterimis, kurios tyliai gydo. Ir netikiu tomis, kurios garsiai reikalauja vienybės, bet pasitaikius pirmai progai atsuka nugarą.
Aš dar tyliu. Bet ši tyla – ne tuštuma. Ji – mano širdies kalba. Ir jei kas nors ją girdi – tai jau bendrystė. Tikra. Nesurežisuota. Be pastangų įtikti.
…ir rašau. Taip pat tylėdama – su savimi.
