„Keliautojo žinyne“ – ir rytinės Judrėnų apylinkės
Lurdas prie Gyvojo šaltinio Užvėnuose. 2014 m. Autorių nuotrauka.
VšĮ „Keliautojo žinynas“ netrukus išleis knygą „Šiaurės Karšuva: keliautojo po Šilalės kraštą žinynas“. Kaip sako paantraštė, didžioji šio kelionių vadovo dalis skirta kaimyniniame Šilalės rajone esančio gamtos ir kultūros paveldo pristatymui. Tačiau knygos autoriai teigia, kad rytinis dabartinio Klaipėdos rajono pakraštys XIII–XIV a. galėjo priklausyti istorinei Karšuvos žemei. Šis teiginys – labiau hipotezė. Tačiau, kad Judrėnų apylinkės dar XX a. pradžioje įėjo į Kvėdarnos parapiją bei valsčių – istorinis faktas. Tad autoriai savo kelionių žinyne aprašė ir Judrėnus bei jų rytines apylinkes. Spausdiname būsimos knygos „Šiaurės Karšuva“ ištrauką apie kelis Judrėnų seniūnijos kaimus.
Uždvaris, jei žvelgiama iš Judrėnų centro, tikrai yra už dvaro, tiksliau – į pietryčius nuo jo sodybos. Nuo senų laikų, bent jau nuo 1840 m., Uždvaris ir priklausė Bucevičių valdytam Judrėnų dvarui. 1923-aisiais kaime surašyta 18 ūkių, 123 žmonės. Prieškariu Uždvaris sparčiai augo, 1942 m. čia jau buvo 163 gyventojai. Vėliau metai iš metų kaimas tuštėjo, 2014 m. jame stovėjo 7 sodybos, gyveno 23 uždvariškiai.
1948 ar 1949 m. Uždvariuose, Julijos Papievienės sodyboje, buvo įsteigta pogrindinė spaustuvėlė, kurioje leisti Lietuvos partizanų Dariaus tėvūnijos laikraščiai, spausdinti atsišaukimai. Nors buvo tiesiog emgebistų panosėje, ji veikė iki 1952-ųjų sausio. Spaustuvę aptikus, suimti rezistentai Albertas Andrijauskas ir Vytautas Dyglys. Pastarojo tėvas Juozas lagerin pateko dar 1946-aisiais, o visa Uždvario kaime gyvenusi giminė – 11 žmonių – ištremta 1949-aisiais.
Jei į Uždvarį atvykstama iš Judrėnų, maždaug 1 km nuo bažnytkaimio centro dešinėn atsišakoja ir į pietus tolsta pažvyruotas keliukas. Dar 600 m juo, ir dešinėje, maždaug už 150 m, pasimato medinė daržinė bei vieniša obelis. Prie jų, aukštumėlės šlaite (Š 55°34’34.7” R 21°48’40.2”), niūkso 1941 m. sovietinės kariuomenės pastatytas betoninis dotas. Jis skirtas frontaliai gynybai, todėl statinio sienos itin storos, apie 2 m. Planuota, kad jos atlaikys net 150 mm kalibro sviedinio smūgį. Dote įrengtos dvi šaudymo angos, kurios nukreiptos į vakarus ir į pietvakarius, t. y. ten, iš kur laukta Vokietijos kariuomenės puolimo. Rengdamasi jam, Sovietų Sąjunga įrengė vadinamąją Molotovo gynybinę liniją, kuri 15–20 km atstumu nuo buvusios tarpvalstybinės sienos driekiasi per visą Lietuvą. Daug dotų yra Jūros pakrantėse prie Pajūrio, Žvingių, Didkiemio ir kitur. Ruoštasi gynybai ir čia, Judrėnų apylinkėse, kur statytas visas mazgas – maždaug 5 dotai. Esantis Uždvaryje – vienas iš jų. Kaip ir kiti sistemos statiniai, dotas iki karo pradžios nebuvo galutinai įrengtas, todėl liko nepanaudotas.
Girininkai prasikirtę laukymę tarp Judrėnų ir Naujininkų miškų, į rytus nuo bažnytkaimio. Prie buvusių girių kūrėsi ir daug kitų Lietuvos kaimų, todėl iš viso šalyje yra net 22 taip vadinamos gyvenvietės. Apie šiuos Girininkus žinoma, jog XIX a. viduryje jie priklausė Bucevičių valdomam Judrėnų dvarui, kad 1923 m. čia surašyta 11 sodybų, 81 sodietis. Nuo XX a. vidurio norinčiųjų gyventi girių pašonėje vis mažėjo, 2014 m. kaime bebuvo 6 sodybos, 13 gyventojų.
1944 m. septyni Girininkų, Dariaus ir Gvaldų kaimų vyrai sudarė vieną iš pirmųjų apylinkėse partizanų (LLA vanagų) grupių. Jie dažniausiai rinkdavosi Girininkuose, Vengalių sodyboje. Prie jos 1945-ųjų vasarį enkavedistai nušovė Judrėnų kapinėse besiilsintį partizaną Joną Vengalį-Lakštingalą.
Pasipriešinimo estafetę perėmė Girininkų kaimo ūkininkų Pakalniškių šeima. Motina Zuzana buvo rėmėja, todėl 1948-aisiais atsidūrė Sibire. Tėvas Antanas kelerius metus kalėjo už tai, kad nepajėgė tarybinei valdžiai atiduoti pyliavų. Grįžęs tapo rezerviniu partizanu Seneliu. Nežuvo, bet pateko į nelaisvę, vėl kalėjo lageryje. Už trispalvės iškėlimą persekiotas sūnus Antanas 1946 m. išėjo į mišką, netrukus tapo Dariaus tėvūnijos štabo viršininku Žalgiriu. Žuvo 1951-aisiais Šiuraičiuose prie Veiviržėnų. Dukra Zuzana buvo patikima Pilies (Rambyno) būrio ryšininkė, slapyvardžiu Mokytoja. 1947 m. ji taip pat turėjo trauktis į mišką. 1951-aisiais pateko į nelaisvę, buvo nuteista. Kita dukra, Danutė, ėmė talkinti rezistentams dar besimokydama pradinėje. Nebuvo susekta ir kaip ryšininkė Našlaitė veikė iki pat 1959-ųjų, kai Buišių kaime žuvo du paskutiniai šių apylinkių partizanai.
Girininkuose, prie kelio į Užvėnus, stovi dailus medinis koplytstulpis. Vietoje čia buvusio senesnio 1939 m. jį pastatė minėti gretimos sodybos šeimininkai Pakalniškiai, kai jiems gimė dukra Danutė. Šeimininkams patekus į lagerius ar tremtį, koplytstulpis liko neprižiūrimas. Tačiau 1958-aisiais, grįžę iš Sibiro, Pakalniškiai jį atnaujino.
Tikra praeities nostalgija padvelkia bežiūrint, kaip ant lygaus stačiakampio stiebo stengiasi išlaikyti pusiausvyrą stamboka koplytėlė. Ji mažne kubo formos, dengta lėkštoku kryžminiu stogu su kryželiu centre. Koplytėlės puošyba kukli, gyvumo jai teikia kelių spalvų derinys, pro didelius langus gerai matomos šventųjų skulptūros. Panašus, tik kiek gausiau dekoruotas, koplytstulpis yra Pajūralio kapinėse.
Užvėnai užėmę tarpumiškę už keleto kilometrų į pietryčius nuo Judrėnų. Kaimas pasiekiamas vaizdžiai besirangančiu Judrėnų–Pajūralio vieškeliu arba siauresniu keliuku, atvingiuojančiu iš Dariaus. Pastarasis kelias įdomesnis, nes palei jį išsirikiavę 1989 m. sodinti ąžuolai. Tuomet, Atgimimo metais, optimistiškai planuota ąžuolų alėja sujungti Dariaus ir Girėno gimtines. Ši idėja įgyvendinta tik iš dalies.
Vietos čia kalvotos, o kalvelių papėdėje, prie pat kaimą garsinančio lurdo, formuojasi Graumena – 25 km ilgio Minijos baseino upelė. XX a. pradžios žemėlapiuose dabartinių Užvėnų vietoje žymimos Pagraumenės, Krušinų ir Varnalaukių vietovės, o Užvėnai lokalizuojami tolėliau į pietryčius. 1938 m. žemėlapyje matyti, jog tuomet dauguma šių gyvenviečių buvo sujungtos į vieną Ašvėnų kaimą. Pastaroji sena vietovardžio forma leidžia susigaudyti, kad Užvėnai susidarė iš dalies labai seno Ašvos kaimo ir „paveldėjo“ garbingą jo istoriją. Ašva (Oswe, Oszwianskiego) aprašyta dar 1561 m. sudarytame Pajūrio valsčiaus inventoriuje, kurį į lietuvių kalbą išvertė istorikas Algirdas Baliulis. Tuomet Ašva buvo didelis 60-ties valakų kaimas. Netoli jo pietinės ribos tekėjo Ašvos upelė, kurios pavadinimas prigijo ir kaimui.
1561-aisiais sodžius dar tik kūrėsi, buvo užimta vos 12 valakinių sklypų. Tačiau ir jų šeimininkai dar turėjo „mažai laukų“. Tik planuota, kad kai jie „iškirs mišką ir išdirbs, bus vidutinė žemė“. Vienas įprastinis ir du laisvi nuo mokesčių kaimo valakai buvo skirti Judrėnų vaitystės vaitui Petreliui Juškaičiui, kad „labiau stengtųsi ir būtų atidesnis apgyvendinant tuščius valakus“. Juk esą žinoma, kad „pono dovana tarną padaro ištikimesnį ir stropesnį“.
Ilgainiui senasis Ašvos sodžius suskilo į mažesnius kaimelius, dalį žemės užėmė Užvėnų dvaras. Pastarajame 1923-aisiais gyveno 33, o 12-os ūkių Užvėnų kaime – 77 gyventojai. Vladui Bucevičiui priklausiusį dvarą 1940 m. sovietinė valdžia nacionalizavo ir paskyrė parceliacijai. Sovietmečiu kaimo teritorija sumažinta, o ir likusioje daugelis sodybų sunyko. 2014 m. Užvėnuose bebuvo 3 kiemai ir 9 gyventojai.
Šiame kaime, tiksliai nenustatytoje vietoje, yra Alkos kalnas. Tradiciją melstis Užvėnuose pratęsia lurdas. Jis įrengtas prie pat minėto kelio į Pajūralį, ties šaltinio, vadinamo Gyvuoju, versme. Čia trykštantis vanduo laikomas sveiku, gydančiu. Manoma, kad lurdas pastatytas apie 1918 m. vietos gyventojo Bidvos iniciatyva. Nežinia, kiek tame tiesos, bet pasakojama, kad Bidva sunkiai, atrodė, nepagydomai sirgęs. Tačiau atlikęs „šventą darbą“, sumūrijęs Lurdo koplyčią, ir pasveikęs.
Apie 1944–1945 m. lurdas nuniokotas, sovietiniai kareiviai (ar stribai) sušaudė Švč. Marijos skulptūrą. Lurdas suremontuotas, nauja statula jame pastatyta 1991-aisiais. Jis parapijiečių dažnai lankomas, nuolat puošiamas gėlėmis. Pavasarį prie lurdo vyksta gegužinės pamaldos.
Vytenis ALMONAITIS, Junona ALMONAITIENĖ
