Koks tu galingas, lietuviškas žodi?

Kai skaitai laikraštį ar knygą, girdi šnekamąją žmonių kalbą, gali susidaryti nuomonę, vaizdą, kaip mes kiekvienas gerbiame tave, lietuviškas žodi. Ypač išryškėja požiūriai žmonių susibūrimuose, įvairiuose posėdžiuose, suėjimuose.

Taip susiklostė, jog Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos posėdžių metu su Tarybos nariu Andriumi Adomaičiu, lietuvių kalbos specialistu, sėdime greta vienas kito. Neiškentę tyliai tarpusavyje persimetame žodžiu, juk dažnai užkliūva kolegų tarties, stiliaus klaidos ir kiti nesklandumai. Tad tylėti ir nepratarti žodžio, net ne replikuoti, yra nepaprastai sunku.

– Nėra prasmės abejoti kolegos, kurio žodžiai skrieja kaip per dirvoną, kalba, – sako Andrius, – reikia susitaikyti ir negirdėti.

Mūsų pastabas „aktyvūs“ posėdžio kalbėtojai kartais priima įsižeidę arba teisinasi, kad taip kalba žemaičiai. Malonu, kad kai kurie Tarybos nariai jau be kirčio klaidų taria žodį „departamentas“. Dar ir pranešėjų, ir kolegų neišmoktas bei dažnai vartojamas žodis „projektas“. Visi, kas netingi, tik projektuoja ir projektuoja, o be reikalo išvarytas ir pamirštas žodis „veikla“.

Teisus kolega Andrius, jog iriamės kadenciją po kadencijos girdėdami netaisyklingai kalbančius Seimo narius, ministrus, neatsiliekame ir mes, Tarybos nariai. Kai pavartau užrašus, kuriuose randu poetų, rašytojų mintis, tada valaisi nuo kalbos šiukšlių ir didžiuodamasis kartoji poeto Roberto Keturakio išmintingą pasakymą: „Žodis nežino, kas yra tyla. Tai yra toji gelmė, iš kurios ir išnyra žodis. Žodis užmiršo tylą, paneigė tylą. Kai žodis nugrimzta kasdienybės nudrengtame žodyne, supanašėja, neįmanoma jų išgirsti drumstuose žiniasklaidos sūkuriuose.“

Kartais karšto ginčo metu išgirstame tokius pasakymus, kad nei šauk, nei rėk. Pilame ant oponento, ką galime bjauresnio pasakyti. Galėtume be jokio praradimo tuos piktus žodžius išvežti ir iškratyti į sąvartyną. Kaip pikta, kad žurnalistų karavanas su tuo pačiu tekstu šliaužia per visus televizijos kanalus, mirga tie faktai beveik visuose laikraščiuose. Išradingas publicistas Aloyzas Urbonas primena kažkada pasakytas rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės mintis: „Nužudyti žmogų galima ir be kulkos ar klastingo durklo į širdį. Atimk mylimą darbą. Palik be duonos, be vilties. Apšmeižk, apjuodink ir neleisk nė žodeliu pasiteisinti. Užsiundyk megztąsias beretes, ir, žiūrėk, žmogus pats pasitrauks iš gyvenimo. Toks žmonių žudymo būdas – jau naujausių laikų – 20-ojo amžiaus pabaigos reiškinys.“

Kiek purvo dabar išpilta ant buvusios Seimo narės, jos pavardės sąmoningai nenoriu minėti! Keista, kad valstybės reikalai nustumti į šalį, kad nieko svarbesnio politiniame gyvenime nėra. Ar tai yra svarbiausia mūsų dabartinio gyvenimo problema? Dar tokio absurdo neteko girdėti. Toji parlamentarė ne Tėvynę juk išdavė, bet kaip linkę plunksnos darbininkai iš pavydo taip skaudžiai pasišaipyti. Lyg, anot rašytojo Kazio Sajos, „kas buvo, kas įvyko, tai vėl įvyks. Po saule nieko naujo.“ Ir minėtas rašytojas prideda: „Žinau, duona su pluta ir visur grybai kirmija.“

Tegu bus taškas. Ne tik aš, bet ir kolegos, ypač žurnalistai tegu ant savo mąstymo svarstyklių pasveria tą galingą lietuvišką žodį, kuris gali žmogų nuskraidinti net ir į Amžinybę.

Albinas KLIZAS

Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys, Gargždų miesto garbės pilietis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių