Menotyra ištrynė ribą tarp darbo ir laisvalaikio
Nekūrybinį darbą biure prieš keliolika metų dirbusi buvusi gargždiškė Danguolė Ruškienė savo malonumui pasirinko menotyros studijas ir nuo tada kasdien mėgaujasi atradimais. Nebijanti permainų moteris įkūrė VšĮ „Meno menė“, kuruoja menininkų parodas, rašo recenzijas, anotacijas, organizuoja moksleiviams „Fotoforumą“, o vasaromis save realizuoja vaikų kūrybinėje stovykloje. Mūsų pokalbis – apie įvairiapusę menotyrininkės veiklą.
Atrado fotografiją
– Ar prieš 7 metus Kauno Vytauto Didžiojo universitete įgijusi menotyrininkės specialybę, po to baigusi kultūros vadybos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje taip įsivaizdavote savo ateitį?
– Studijavau ne dėl to, kad būčiau planavusi pakeisti savo veiklą, darbą. Man tos studijos buvo labai įdomios. Na, o studijuojant staiga viskas pradėjo keistis. Dėstytojai mane pastebėjo, skatino rašyti. Kai susipažinau su fotografijos dėstytoju Alvydu Vaitkevičiumi, supratau, kad noriu dirbti su menine fotografija. Apie fotografiją iki studijų žinojau nedaug. Man nutiko taip, kaip ir daugumai studentų nutinka. Jeigu pasiseka. Studijuodama atradau tai, kas man rūpėjo visą laiką, tik aš apie tai nežinojau. Tai buvo ir yra fotografija. Todėl dar studijuodama pradėjau rašyti kritinius straipsnius, publikavau juos kultūros ir meno leidiniuose. Netrukus prasidėjo darbas su menininkais, parodų kuravimas, leidinių sudarymai ir t. t. Kultūros vadybos magistro studijų ėmiausi tik dėl to, kad įgyčiau praktinių žinių, reikalingų dirbant meno ir kultūros srityje.
– Kokia menotyrininko misija šiuolaikinėje visuomenėje?
– Tai – didžiulė atsakomybė. Tiek prieš menininką, kurio kūrybą imiesi analizuoti, tiek prieš žiūrovą, kuriam tu adresuoji žinutę apie tą menininką ir jo kūrinį. Didžiulė atsakomybė ir prieš meno istoriją, kurios dalimi tampi, nes palieki savo nuomonę – straipsnius, knygas. Labai svarbu nesuklysti. Tinkamai įvertinti pavienio menininko kūrinius bendrame kontekste, atpažinti ir įvardyti meno sroves, judėjimus ir pan. Jeigu nori būti geras menotyrininkas, studijuoti reikės ir gavus diplomą. Negali atsilikti nuo proceso, turi jausti ir stebėti kaitą, kuri vyksta nuolat meno ir kultūros lauke. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Menotyra nėra profesija, tai – gyvenimo būdas. Dingsta skiriamoji riba tarp darbo ir laisvalaikio, tarp privačių ir dalykinių susitikimų. Galbūt dėl to man ir patinka menotyra, kad užpildo visą mano gyvenimą. Atrandi save, atrandi kitus, kasdien atrandi begalę įdomių dalykų sau, apie kuriuos norisi pasakyti ir kitiems.
Nerimta ir nepelninga?
– Turbūt teko susidurti su požiūriu, kad menotyra – tai nerimta (gal net nereikalinga) ir, žinoma, nepelninga.
– Jeigu esi nepriklausomas menotyrininkas (t. y. nepriklausai jokiai kultūros įstaigai ar organizacijai), greičiausiai iškils viena didžiulė problema. Iš kritinių straipsnių, parodų organizavimo ir kitos menotyrinės veiklos pragyventi yra labai sunku. Manau, kad dėl šios priežasties dauguma studijas baigusių menotyrininkų pasirenka visiškai su menu ir kultūra nesusijusius darbus. Kartais ta pašalinė veikla labai išbalansuoja, bet kai kuriems pavyksta viską suderinti.
– Tenka gana iš arti matyti kūrybines menininkų dirbtuves, pažinti jų dvasinį pasaulį. Koks menininko ir menotyrininko santykis? – Labai įvairus. Bet kuriuo atveju menotyrininkas, jeigu nori siekti objektyvumo, turi išlaikyti tam tikrą distanciją tarp menininko ir savęs. Yra taip buvę, kad labai susidraugauju su kuriuo nors menininku. Bet pastebėjau, kad tada jau vengiu apie jį rašyti. Puikiai suprantu, kad vargu ar galėsiu būti objektyvi. Parodų organizavimo ir panašiam darbui tai netrukdo, bet kritiškai pažvelgti į to menininko kūrybą jau yra žymiai sunkiau.
Situacija yra sudėtinga: didesnei visuomenės daliai ne tik menotyrininkai nereikalingi, jiems mažai rūpi ir menas, kultūra. Negali dėl to žmonių kaltinti. Yra begalės problemų, kurias jiems tenka spręsti tiesiog dabar, kasdien. Apgailestauti galima tik dėl valdininkų požiūrio. Manau, kad jie turėtų įvertinti tai, jog nei kultūra, nei menas negali laukti geresnių laikų.
Menotyrininkas yra tarpininkas tarp autoriaus, kūrinio ir žiūrovo. Vis dažniau šio tarpininko vaidmuo tampa itin svarbus, nes šiuolaikinius meno kūrinius žiūrovui suvokti ne visuomet pasiseka. Menininkai mąsto, kuria kitomis priemonėmis, kartais jiems sudėtinga reikšti savo mintis žodžiu. Todėl pasikviečiamas menotyrininkas, kuris rašo anotacijas, kritinius straipsnius, geba įvardyti tai, ką menininkas išreiškia vaizdu. Tiriamieji menotyrininko darbai labai svarbūs ir meno istorijai. Kas galėtų daugiau atlikti šį darbą? Tad menotyra reikalinga. O menas man pačiai padeda gyventi. Žinau, kad tokių yra ir daugiau. Tai ir skatina dirbti.
Ugdo meno pojūtį
– Kaip prieš ketverius metus kilo mintis įkurti VšĮ „Meno menė“?
– Prieš tai ilgai dirbau įvairiose kultūros, meno įstaigose ir organizacijose. Vieną dieną supratau, kad noriu dirbti savarankiškai. Nusprendžiau pabandyti. Būna akimirkų, kai norisi viską mesti ir ieškotis samdomo darbo, užsitikrinti nuolatinį pajamų šaltinį. Tokioms įstaigoms mūsų šalyje egzistuoti dar sunku. Kiekviename žingsnyje turi įrodinėti, kad tavo veikla reikalinga ne tik tau, bet ir kitiems. Kad niekam nekeli grėsmės ir nesudarai konkurencijos. Tenka labai daug dirbti. Bet aš tai mėgstu. Esu tik vienu tikra: jeigu turėsiu, ką valgyti, ir toliau dirbsiu meno srityje.
– Apie kūrybinę vaikų vasaros stovyklą žino ne tik Gargžduose, Klaipėdoje ar Plungėje. Joje vasaras leido ir Kauno, ir Vilniaus vaikai. Kuo ši stovykla ypatinga?
– Manau, ji ypatinga tuo, kad atsirado ir vyksta iš entuziazmo. Aš ir mano kolegės labai atsakingai žiūrime į šį projektą. Pačios turime atitinkamus išsilavinimus ir žinių, kuriomis norime dalintis su mažaisiais. Kviečiamės tik profesionalus ir su vaikais mokančius dirbti menininkus. Skirtingai nuo kitų stovyklų, mūsiškė organizuojama ne tik vaiko laisvalaikiui užpildyti. Pagrindinis stovyklos tikslas – supažindinti vaikus su įvairiomis meno sritimis, skirtingomis kūrybos technikomis ir technologijomis. Kai kuriems tai tampa pirma pažintimi su meno pasauliu. Stovykla vyko keturias vasaras. Ar ji dar vyks, negalėčiau dabar atsakyti. Kai pajusiu, kad blėsta entuziazmas, pavargau, paliksiu šį darbą kitiems.
– Tai ne vienintelė darbo su vaikais sritis?
– Kitas svarbesnis projektas buvo skirtas vaikams ir jaunimui. Tai – „Fotoforumas“. Kelių mokyklų moksleivius supažindinome su menine fotografija, vyko kūrybinis darbas, projekto pabaigoje – fotografijos parodos. Tiek stovykla, tiek „Fotoforumas“, esu įsitikinusi, yra tiesiogiai susiję su menotyrine veikla. Niekam nekyla abejonių, kad menas praturtina žmones, bet kad tai įvyktų, reikia su jais dirbti. Ir kuo anksčiau, tuo geriau.
– Sakoma, stovintis vanduo surūgsta, o nejudėdamas akmuo apželia. Kaip pavyksta atrasti laiko tobulėti?
– Norėčiau daugiau laiko skirti rašymui. Dėl savęs – skaitymui ir parodų lankymui. Labai mėgstu grožinę literatūrą, bet vis palieku ateičiai. Šiuo metu sudėtinga suspėti perskaityti net naujausią profesinę literatūrą. Kalbu apie meno leidinius. Kartais jaučiu didelį meno alkį. Tada, jeigu yra galimybė, važiuoju į kokią nors parodą ar kitą renginį. Vasarą buvau Venecijos meno bienalėje. Norėtųsi panašius renginius aplankyti dažniau. Mėgstu rašyti, bet tam reikalinga ramybė ir pusiausvyra. O man to pastaruoju metu labai trūksta. Belieka tikėtis, kad taip nebus amžinai.
Parengė Laima ŠVEISTRYTĖ
