Mūsų kultūros riteris
Antrą dešimtmetį dirbdama redaktore jaučiu alergiją banalybėms ir štampams. Tačiau šįkart pati sau darau išimtį taip apibūdindama šviesios atminties ilgametį Gargždų kultūros namų direktorių Vytautą Rimavičių. Reikėjo jį pažinti, kad iš laiko perspektyvos galėtum įvertinti jo nuopelnus kultūrai, gebėjimą bendrauti su bet kokio lygio žmonėmis.
Dirbo neskaičiuodamas valandų, nes darbas ir kultūrinis Gargždų miesto gyvenimas buvo jo gyvenimo esmė. Tokią kuklią eilutę randame Vytauto biografijoje. Ir tik jo bendradarbiai, šeima, draugai tikrai žino, kad šioje eilutėje nieko nėra perdėta. Tada, kai V. Rimavičius prieš renginį prie durų pasisveikindavo su kiekvienu žiūrovu, tada, kai jis su lauko gėle vidurnaktį kultūros namų kieme pasitikdavo saviveiklininkus, grįžtančius iš kokios šventės, tada, kai jis varstydavo verslo įmonių vadovų duris nuolankiai prašydamas paramos renginiams – tada tai atrodydavo natūralu, o gal kažkam net ir įkyru.
Dabar to nuoširdaus bendravimo pasigendama – prašymas paremti neretai atsiunčiamas elektroniniu paštu, kurių per dieną gauni ne vieną dešimtį. Jaunas kultūros darbuotojas net nežino, kas yra ilgamečiai rėmėjai, net nesiteikia su jais susipažinti, tiesiog paspausti ranką ir paprašyti žiūrint į akis. O jau neskaičiuoti darbo valandų?.. Štai pavasarį trys jaunos darbuotojos trinktelėjo Gargždų kultūros centro durimis. Mat ar pusmetį neišdirbusios pasijuto neįvertintos, per menkai apmokamos.
Oi, kol Vytautas buvo įvertintas! Tik 2010 m., po jo mirties praėjus net ketveriems metams, Klaipėdos rajono savivaldybės taryba jam suteikė Gargždų miesto garbės piliečio vardą.
Vytautui kiekvienas, nors ir mažiausias kultūros įvykis buvo svarbus. Jis jau tada, kai dar taip nebuvo įsigalėję viešieji ryšiai, suprato, kad jei renginys įvyko tik žiūrovų akyse, tai galutinis tikslas dar nėra pasiektas. Apie tai turi sužinoti plačioji visuomenė. Ir be jokių „Facebook“ rajono žmonės kuo puikiausiai žinojo, kuo pulsuoja rajono kultūra. Mat V. Rimavičius trumpas žinutes nuolat rašydavo „Bangos“ laikraščiui. Nesiųsdavo paštu, pats parašytą informaciją visada užnešdavo į redakciją – dar gyvai papasakodavo. Todėl tos žinios nepasendavo. Dabar jos visos sugulusios mūsų laikraščio archyvuose. Gal tai būtų net tema bent jau bakalauro darbui? Apie provincijos kultūrinį gyvenimą, kurio metraštininku buvo pats kultūros darbuotojas. Juk net Vytauto kūryba yra ganėtinai išskirtinis literatūrinis reiškinys – daug jo eilėraščių skiriama konkrečioms asmenybėms, istoriniams periodams.
Prieš aštuonerius metus karštą liepos sekmadienį darbuojantis sode Vytauto gyvybė netikėtai užgeso. „Gyvenime, būk geras visiems“, – taip vadinasi viena iš Vytauto knygų. Tai tarsi širdingas rūpestis mumis, tą gyvenimą vis dar turinčiais.
Šią karštą liepos savaitę redakcijoje planuodami „Literatūrinę bangą“ nusprendėme savo ištikimiems skaitytojams priminti apie Vytauto Rimavičiaus literatūrinį palikimą. Juk ir žmonės migruoja, ir naujos kartos auga. Tegu ir jie sužino daugiau apie mūsų kultūros riterį.
Dėkojame Nijolei Rimavičienei, nuoširdžiai mums padėjusiai parengti šį puslapį, pateikusiai Vytauto literatūrinius kūrinius ir nuotraukas iš asmeninio archyvo.
Iš biografijos
- Vytautas Vincas Rimavičius (g. 1942, Lazdijų r., Šešuolėlių k.) – ilgametis Gargždų kultūros namų vadovas, poetas, dramaturgas, išleidęs ne vieną savo kūrybos knygą. 1968 m. sukūrė eilėraštį „Gargždai – mano miestas“ (muzika B. Rūtės), kuris tapo neoficialiu miesto himnu.
- Jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio kultūros darbuotojo vardas, o už Mažosios Lietuvos kultūros puoselėjimą 1997 m. V. Rimavičius tapo Ievos Simonaitytės premijos laureatu. Išleido devynias dokumentines prisiminimų knygas apie I. Simonaitytę. Rašytoja Vytautą Rimavičių buvo įvardijusi savo penktuoju sūnumi, nes vertino jo kūrybą ir talentą.
- V. Rimavičius buvo ne vienos literatūrinės – respublikinės ir rajoninės – šventės iniciatorius, įvairių švenčių Klaipėdos rajone sumanytojas bei organizatorius bei aktyvus literatų būrelio, veikusio prie „Bangos“ redakcijos, narys.
- Mirė 2006 m., palaidotas Gargžduose. Gargždų miesto garbės piliečio vardas V. Rimavičiui už Lietuvos kultūros puoselėjimą suteiktas 2010 m.
Ne kartą su Rašytoja esame susitikę ir rajono centre Gargžduose. Pilnut pilnutėlė „Minijos“ kino teatro salė klausydavosi gyvo jos žodžio, jos knygų ištraukų, dešimtys tiesdavo Rašytojai jos knygas, prašydami autografo…
Tačiau bene įspūdingiausiai praėjo susitikimas 1976-ųjų rudenį. Naujuosiuose Klaipėdos rajoniniuose kultūros namuose Gargžduose tada netilpo visi norintys. Klaipėdos rajono kolūkių, tarybinių ūkių, įstaigų, įmonių delegacijos, Rašytojos talento gerbėjai atvyko paspausti savo žemietei rankos, pasakyti šiltų padėkos žodžių už puikias knygas.
Ir pati Rašytoja nepamiršo šio vakaro ir dažnai sakydavo:
– Gera buvo pas jus, užmiršti negalima…
Kartą į mūsų rajoną atvyko Plungės rajono kultūros darbuotojai. Mane pakvietė būti ekskursijos vadovu. Aplankėme vieną kitą biblioteką, kultūros namus, įžymiąsias rajono vietas. Grįžtant pro Priekulę, daugelis panoro užsukti pas Rašytoją. Kai kas suabejojo: girdėję, kad Rašytoja nenoriai ekskursijas priimanti ir t. t.
Paprašiau. Priėmė. Gerą valandą nuoširdžiai kalbėjomės. Rašytoja įdėmiai klausėsi plungiškių… Svečiai iš Plungės išvyko švytėdami ir laimingi…
Kai šiandien liečiu Rašytojos knygas, prieš mano akis iškyla gyvi Klaipėdos krašto žmonės su savo džiaugsmais ir nelaimėmis, savo svajonėmis ir troškimais, savo buitimi, tradicijomis ir papročiais… Nežinau, ar būtų galima taip vaizdžiai, taip giliai ir dvasingai pavaizduoti juos nemylint, dėl jų nepergyvenant, jų neužjaučiant ir neužstojant, neįsigilinus į jų sielos gelmes, pačiai nebūnant kartu su jais…
Kai per tuos daugiau kaip dešimt draugystės, artimo bendravimo, kasdienio galvojimo, rūpesčio, susirašinėjimo metų geriau pažinau Rašytoją, supratau, kad ji neatsitiktinai savo knygos „Paskutinė Kūnelio kelionė“ prologe cituoja Antuano de Sent Egziuperi žodžius: „Aš niekada neišsižadėsiu saviškių, kad kažin ką jie padarytų, nes esu nuo jų neatskiriamas. Niekados nekaltinsiu jų prieš kitus. Jeigu bus įmanoma juos apginti, aš juos ginsiu. Jeigu užtrauks man gėdą, paslėpsiu tą gėdą savo širdyje.“
…Apie Rašytoją parašyta nemaža įdomių prisiminimų, poetai paskyrė jai ne vieną eilėraštį. Rašytojos vardas tarsi legenda skamba iš lūpų į lūpas. Metas suskubti viską užrašyti apie šią taurią, tiesią, teisingą, dvasingą, reto talento Rašytoją…
Ištrauka iš Vytauto Rimavičiaus knygos „Negęstanti mano meilė“
Kunigaikštis Vytautas
Ar gyva
Dar tu,
Lietuva?!
Ar upės
Dar teka
Tavo?!.
Ar Nemunas
Dar neišseko?..
Karaliau!
Žmonės
Dar savo
Kalbos
Nepamiršo,
Dar šviečia
Vartai Aušros
Tokiu šventumu,
Kaip žodis
„Tėvynė“!..
Širdis
Prie širdies,
Kardas
Prie kardo
Mes Lietuvą
Šimtmečius
Laikėm!..
Tokia
Jau maža,
Lietuva.
Palikai –
Prie Baltijos
Žalias lašelis.
Ir iki
Jūrių juodų
Skambantis
Vytauto vardas!
Vytautas Rimavičius
