• 13 rugpjūčio, 2022
|

Netikėtu savitumu galime papildyti pasaulio grožį

Dailininkė I. Lukauskaitė: „Man pačiai vienas mylimiausių darbų yra „Mums reikia laiko svajonėms“. Emocinis artumas šiam paveikslui išliko mano širdyje, kaip naujų svajonių gimimas. Jame yra tai, kokia noriu būti ir ko linkėčiau kitiems: „Mums reikia laiko svajonėms, mums reikia laiko prisiminimams. Mums reikia laiko sukurti grožiui pasaulyje ir būti laimingiems!“ Tai mano credo.“

 

Gargždiškės Inos LUKAUSKAITĖS tapyba alsuoja tokiu savitumu, kad jų neįmanoma sumaišyti su kitais, neįmanoma jų nepastebėti parodose, dailės salonuose, interneto svetainėse. Galbūt tą išskirtinumo aurą paveikslams suteikia ir intuityvumu grindžiama žodinė Inos kūryba.

Šiandien su kūrėja kalbamės apie naują parodą, kuriančio žmogaus kasdienybę, numanomą meno įtaką visuomenei.

– Dailininkų sąjungos Klaipėdos galerijoje ketvirtadienį atidaryta paroda „Penkios erdvės“, kurioje eksponuojami Linos Rekašienės, Jūratės Čėsnaitės, Ingos Juškienės, Rasos Žiobakienės ir Tavo darbai. Kokia šios parodos misija?

– Misija man labiau asocijuojasi su tokiu labai kilniu, nekasdieniu vyksmu kažkieno labui, o paroda – tai kasdienio darbo rezultatas ir, ko gero, kaip ir daugelio kūrėjų labiau saviraiškos ambicijų patenkinimas. Kiek jau ten bekalbėtų kritikai apie tuos kilnius tikslus, kūrėjo esybė greičiausiai vis dėlto stipriau nukreipta į savo ego patenkinimą. Tame nėra nieko blogo, nes tas ego – didelė varomoji jėga bet kokioje srityje. Galima kurti ir visai nerengti parodų, bet tas noras save pristatyti skatina pasitempti, atsinaujinti. Panašiai kaip damos, eidamos į viešumą, įvertina, kiek kartų jau dėvėjo tą pačią suknelę ir, gink Dieve, nepasirodys tuo pačiu drabužiu keliskart iš eilės. Taip ir menininkas negali tais pačiais kūriniais kažko sugundyti ir sudominti.

Ko gero, toji mano misija yra gražesnio pasaulio kūrimas. Pasakiau labai banaliai, taip jau neoriginaliai, kad net nuobodu. Čia panašiai kaip per Mišias nuo vaikystės girdėdavau, kad viskas praeina, o lieka tiktai Meilė. Kol vieną dieną suvokiau, kad šitame sakinyje – visa gyvenimo filosofija ir grožio kelias. Taigi tuose pasisakymuose nieko gudraus nebesugalvosi ir nebenupaišysi to, kas nenupiešta per amžių amžius. Kiekvieno mūsų darbų esmė ta, kad turime savo kelią, savo individualų vaizdavimą ir siekiame pažadinti vis naujai tas pačias emocijas. Tuo netikėtu savitumu galime papildyti pasaulio grožį, o dar maloniau būna, jei pavyksta nustebinti. Menas yra daugialypis, daugiasluoksnis. Modernusis menas yra taip toli nužengęs, kad galima išvysti parodų, kuriose niekas neeksponuojama, o sienos apšviestos šviesos srautais ir lankytojams siūloma susikurti kūrinius savo vizijose. Taip moderniai nustebinti artimiausiu metu neketinu.

– Ina, atskleisk, kaip prasideda Tavo diena, ar turi kažkokį kūrybai skirtą ritualą?

– Iš tikrųjų turiu prisipažinti, kad tokie klausimai man yra patys „baisiausi“, nes jaučiu, kad neturiu ką nors intriguojančio skaitytojui pasakyti. Juk kaip kūrėjai derėtų kažką labai prasmingai ir didingai dėstyti apie pakilimus, įkvėpimus, atoslūgius, dar smagiau skaitytojui būtų išgirsti apie nuopuolius.

Tai ir „baisu“, kad atrodysiu nuobodi ir visai nemeniška, nes nieko tokio ypatingo neturiu papasakoti. Diena prasideda puodeliu vandens, pasilabinimu su katinu, jo paniurkinimu. Būna periodai, kada darau meditacinius pratimus. Žiemą, kai būna sniego, basomis iš pat ryto pereinu per snieguotą balkoną. Kadangi esu pati sau viršininkė, galiu prie darbo stalo pasirodyti ir su naktiniais, užmesti keletą potėpių, lengvai palakuoti ir eiti į vonią.

Galiu daryti daugelį dalykų, už kuriuos manęs niekas nebars, pavyzdžiui, geri ryte arbatą ar kavą lovoje, bet turiu prisipažinti nesuprantu tokio malonumo. Taigi ritualų ar magijos mano darbe nerasta, aš pati sau labiau panaši į tarnautoją, kuri turi ateiti į darbą, jei nori gauti algą.Tik tarp daugybės tarnautojų skirtumas tas, kad aš galiu ir neateiti į darbą ir papeikimą parašysiu sau pati, o ne koks viršininkas. Tiesa, būna kur kas liūdniau, kai į darbą aš ateinu, o mano įkvėpimas – ne.

– Kas Tave įkvepia? Kaip kyla paveikslų idėjos?

– Įkvėpimą aš esu pajautusi ne kartą, bet kai atsistoju prieš drobę pas mane dažniausiai ateina darbo dienos. Gali būti, kad mano Įkvėpimas ateina gerų pirkėjų pavidalu… na, kaip kokiame karnavale, kad neva nepažinčiau. Greičiausiai jis taip intrigą sukuria. Gerai, jei jis ateina ne vienas ir į parankę jam įsikimba Mūza.

O jei rimčiau, tai paveikslų idėjos ateina iš gamtos ir meilės. Patinka lyriškos temos, kartais su ironija, persipynusios gyvenimo filosofija. Jei kas mane pavadintų vanilinių zefyrų, grietinėlės su braškėmis ir pudingų dailininke, tai įsižeisti negalėčiau. Nemėgstu drastiškų, tragiškų temų, nors kūryboje visos temos teisingos ir priimtinos. Tiesiog šitos temos – ne mano kelias.

– Kas padeda įveikti kūrybines kančias (jei tokios užklumpa)?

– Man nelabai patinka apie kančias kalbėti kaip ir apie kokius kriminalus.

Už tų kančių lyg tylus priekaištas lieka kūriniai, nepatekę tarp išrinktųjų. Viskas suprantama ir natūralu, kad sėkmė būreliais nevaikšto. Ji išdidžiai ateina viena, kartas nuo karto. Kaip ir duonos kepėjas žino, kurią dieną jam raugas neiškilo ar duona krosnyje pasvilo. Taip ir su kūrėjais – nebūna kiekvienas prisilietimas šedevras. Menininkas, sukūręs puikių kūrinių, turėdamas savo talentą, meistrystę, gali sukurti menkavertį darbą. Tai tikriausiai tos pačios apvaizdos, Aukščiausiojo valia –atnešti atsitraukimą, tuo pačiu nusivylimą ir kančią, kad vėl iš naujo būtų bandoma pakilti. O jei taip nėra, kaip pasakiau, tada reik vėjo paklaust – gal vėjas atsakys…

– Ar savo kūryba sieki perteikti kažkokią žinią visuomenei? Ją ugdyti?

– Kūrėjas yra ypatingas tuo, kad turi sugebėjimą labiau išjausti ir perteikti potyrius. Žmogus gali būti visiškas tamsuolis, bet matydamas puikų kūrinį muzikoje, paveiksluose, kine, šokyje būna sujaudintas, nuskaidrina sielą. Tai yra didysis meno stebuklas, paslaptis ir jį patirti yra didelė palaima tiek kūrėjui, tiek žiūrovui – manyčiau, toji žinia ugdo ir kuria gražesnę visuomenę.

Aš pati vertinu ir gerbiu žmones, kurie visai nėra menininkai, suprasdama, kad tik būdama visuomenėje, kur man kažkas kepa duoną, tiesia kelius, taiso mano santechniką, išranda skalbykles ir kompiuterius, perka mano kūrinius, aš galiu būti kūrėja. Šitas buvimas vieniems šalia kitų tokiems skirtingiems, yra kaip sąlyga, kad galėtume būti tuo, kuo norime, kam esame pašaukti.


Aprūdijusiais krašteliais rudenio natos

Atsiplėšia nuo pageltusių liepų

Skimbčioja į lietaus taktą

Krinta šlapiais bučiniais

Papuošdamos pilko asfalto veidą.


Skystas ir peršviečiamas žilumas

Lyg blausus nimbas apie galvą.

Ligos išsukinėti pirštai,

Sausa ir gyslota plaštaka

Vis glosto, dailina, lygina

Ką tik sulankstytą drobulę.

Audinio gabalas

Taip tobulai ir glotniai

sulankstytas,

O Ji vis lygina lygina…

Bijausi tokio romumo.

Jame nebėra ugnies.


Per šilkinius debesis vėjas tempia saulės vežimą

Kuriame pūpso ne koks ten astronominis kūnas,

O kvepiantis apelsinas.

O kai man būna liūdna,

O gyvenime taip pasitaiko –

Aš pažvelgiu į dangumi riedančią šilumą

Ir jaučiu burnoje skonį prinokusio apelsino

Visai kaip savo vaikystėj…


Sėdėjau prie jūros šalia senio

Iš Hemingvėjaus romano.

Jam pasakiau:

Knyga apie tave – mano mylimiausia.

Tuomet nebereikia skaityti tau

Knygų liūdnų – tarė jis.

Bet argi gali atsispirti pagundai?

Žiūriu kaip nenoriai raukšlėjasi

Nuo senio pavargusio žvilgsnio

Saulė

Manam horizonte.


Vilnonės mano kojinės –

Tai visai ne kojinės,

O šilumai mano kojoms

Sulipinti iš mažyčių akelių,

Kurių kiekviena nučiupinėta

Mano mamos pirštų.

Žinau, kad jai gelia sąnarius

Ir tirpsta rankos,

Bet ji vis tiek lipina

Tas kilpeles vieną prie kitos

Taip kruopščiai ir kantriai.

Ir tokios šiltos jos

Visai ne dėl to, kad vilnonės.

Ten kvėpuoja vienintelis

Mano mamos galvojimas,

Kad mano mergaitei būtų nešalta.


Pilnas dubuo nerimastingų minučių.

Imu jas ir gliaudau lyg saulėgrąžas.

Tik skonis jų visai ne riešutinis,

O tarsi sauso debesio iš kurio vasara verkė.

Dubuo vis tuštėja, tuštėja, o jo dugne guli

besarmatė žiema, nepalikusi rudeniui vietos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių