Originalumo paieškos plikiškei neleidžia užmigti

Z. Stalmokaitė išmoningai puošia savo sodybą.

Meninės prigimties Zita Stalmokaitė praėjusį rudenį, paskatinta bibliotekininkės, ryžosi Plikių kultūros namuose surengti savo netradicinių darbų parodą. Originalios žvakidės, vazonai, vazos, dekoruoti buteliai traukė akį. Autorė dalijosi savo kūrybine patirtimi, nešykštėjo patarimų norintiesiems išmokti neįprastos technikos. Bet šis darbas reikalauja ir kūrybiškumo, ir kantrybės, ir užsispyrimo.

Neįprasta atlikimo technika

Plikių miestelio pakraštyje savo seną sodybą puoselėjanti Z. Stalmokaitė gyvena gražioje erdvėje ir turi galimybę neįprastam pomėgiui. Poreikis gražinti namus, aplinką paskatino ją kūrybai. „Parduotuvėse ieškojau originalių vazonų gėlėms, bet ten parduodami man nepatiko, o tie, kurie krito į akį, buvo neįperkami, – prisipažino Zita. – Prieš porą metų sugalvojau savaip atnaujinti senus, nusibodusius indus – atgaivinti interjero detales. Pasigavau idėją, kaip tai padaryti ir savo sukurtą techniką tobulinu iki šiol.“ Ir ne tik vazonų atsirado, bet ir kitų originalių daiktų – vazų, žvakidžių, taupyklių.

Kambaryje ant plačios palangės – pirmasis jos sukurtas vazonas, kuriame veši sukulentai ir kaktusai. „Paėmiau nebenaudojamą indą, cemento, klijų, dažų ir natūralaus audinio. Išmirkiusi jį sudrėkintame cemente, užtraukiau ant indo ir suformavau raukšles, po to gražinau dažais. Kiekvienas daiktas išeina kitoks“, – šypsojosi Z. Stalmokaitė. Ji nenorėjo gadinti ūpo norintiesiems išmokti šio darbo, tačiau įspėjo, kad tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. „Cementas nuėda rankas, o patekus į akis, prasideda uždegimas. Reikia kantrybės ir didelio noro išmokti“, – dalijosi patirtimi Zita. Ji nešykšti patarimų, tačiau pavyksta ne visiems.

O ją šis darbas taip patraukė, kad ir naktimis galvoja, ką dar galėtų padaryti. Rytą skuba nupiešti eskizą, kad nepamirštų.

Menas jai visada buvo prie širdies – meniškumo genas jungia šią Stalmokų giminės šaką. Zita vardijo pusseseres ir pusbrolius, kurie moka piešti, pelnę tautodailininkų statusą. Tačiau jai nebuvo galimybių tobulėti šioje srityje: pagal profesiją – siuvėja. Tačiau meninė gyslelė prasiveržia, pavyzdžiui, siuvant, taisant drabužius, tvarkant namus, aplinką. Visą laisvalaikį ji skiria mielam užsiėmimui. Ankstesniais metais Z. Stalmokaitė pelnė rajono Savivaldybės apdovanojimą už sodybos puoselėjimą.

Nutūpė netikros gervės

Z. Stalmokaitės vyresnėlė dukra Alina Vilniuje baigė dailės studijas, o jaunėlė Jolita – floristiką. Mamą ir dukras sieja meninė pajauta. „Kai aš namus papuošiu savo sukurta interjero detale, dukros sako, jog neprašoviau“, – džiaugėsi Z. Stalmokaitė.

Kartais jos tampa bendraautorėmis. Antai pernai prieš Velykas sodyboje nusileido trys gervės. Abi su Jolita iš vytelių jas nupynė. Stovi tylios, bet iškalbingos. Kai dukra paskelbė feisbuke, sulaukė pasiūlymų už nemažus pinigus šias skulptūras parduoti. Tačiau Zita pasakė už jokius pinigus jų neparduosianti. „Aš juk nesu verslininkė“, – šyptelėjo ji.

O rudeniop ant tvoros nutūpė Zitos sukurtas vanagas. „Lipdžiau iš cemento, lipdžiau – ir pavyko“, – savo pastangomis patenkinta Zita. Niekur kito tokio nerasi. Pašnekovė juokėsi, kad į sodybą rytais ir vakarais atskrenda gandras ir vaikštinėja, tarsi su netikrais paukščiais susipažinti norėtų.

Z. Stalmokaitei labai brangūs šie namai. Prieš kelis dešimtmečius su mama nusipirko nugriauti pasmerktą seną trobą, abi remontavo, kaip kregždės lipdė. Ir išsaugojo autentišką šišioniškių namą – šiemet jau 90 metų šiam senoliui. Zita šypsodamasi ištarė, jog būtinai švęs jo šimtmetį.

Virginija LAPIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių