Pasaulietinės mados štrichai I. Simonaitytės kūryboje
Siūti, siuvinėti, nerti mokanti pedagogė, lektorė, delmonų gamybos edukatorė I. Tulabienė tautinius kostiumus pasiuvo visai savo šeimai. „Tik vyro paltas ir sūnaus švarkas – ne mano rankų, nes pristigo laiko. Visa kita padariau pati. Kuo darbas smulkesnis, kuo sudėtingesnis, tuo man smagiau“, – prisipažįsta tradicijų puoselėtoja.
XIX a. pab.–XX a. pr. kūrusi rašytoja Ieva Simonaitytė aprašė ne tik lietuvininkų likimus, bet kartu atskleidė ir Mažosios Lietuvos etnografinį savitumą, išryškino net smulkiausias aprangos detales. Į jos tekstus gilinosi ir tuometės mados tendencijas, drabužių dėvėjimo prasmes išgrynino gargždiškė, „Kranto“ pagrindinės mokyklos pedagogė, etnokultūros edukatorė Ilona Tulabienė.
Įžvalgi siuvėjos akis
Anot I. Tulabienės, nėra ko stebėtis, kad I. Simonaitytė tekstuose daug dėmesio skiria aprangai, mat rašytoja buvo įvairialypė asmenybė: save įprasminusi ne tik kurdama, bet ir siūdama. „Kadangi 2017-ieji yra paskelbti Ievos Simonaitytės metais, ta proga Šilutėje buvo surengta konferencija „Ir akmenis atitolinkite“. Lituanistai I. Simonaitytės kūrybą yra išnarstę įvairiausiais aspektais, padaryta daug analizių. Tad šįkart norėta į unikalios Mažosios Lietuvos metraštininkės kūrybą pasižiūrėti kitu rakursu, taip ir kilo mintis išgryninti tuometės mados tendencijas, atsispindėjusias rašytojos knygose. Turėjau mėnesį šiai užduočiai atlikti. Nors I. Simonaitytės knygas buvau anksčiau skaičiusi, dar kartą tikslingai įsigilinau į tris knygas: „O buvo taip“; „Aukštujų Šimonių likimas“ ir „Vilius Karalius“. Tam kad atlikčiau giluminę analizę, teko ir naktimis nemiegoti, tačiau atradimo džiaugsmas viską atperka“, – teigia iššūkių nevengianti I. Tulabienė.
Pašnekovė įsitikinusi, kad lietuviai yra neretai sukaustyti stereotipų. „Mums blogai“, „Mes nelaimingi“, „Mums nieks nieko neleidžia“ – frazės, kurios ne vienam tautiečiui yra labai artimos. „Mano analizė atskleidė visiškai priešingą vaizdą: lietuviai pasaulietiški, atviri Vakarų mados tendencijoms, keliaujantys. Beje, jei kažką tautiečiai sukuria, įsivaizduoja, jog vieninteliai pasaulyje yra tokie unikalūs. Dažniausiai taip nėra“, – apibendrino I. Tulabienė.
Delmonai – ne tik lietuvių nuosavybė
I. Tulabienės tiriamajame darbe atsispindi drabužių transformacija, jų dėvėjimo prasmės. „Pavyzdžiui, marškiniai yra neatsiejami nuo žmogaus gyvenimo, jie lydi visą laiką – tarkim, baltiniai – tiek gimimo, krikšto, įkapių būtinas atributas. Rašytoja I. Simonaitytė per rūbą atskleisdavo ir žmonių santykius, kultūrinius niuansus. Ji ne tik rašė, bet kartu ir piešė žodžiais“, – šypsodamasi sako etnokultūrai neabejinga pedagogė.
Labai daug dėmesio I. Tulabienė skyrė delmonų analizei. Delmonai (daumonai, dalmonai, dimžukai, kišenės, tašės, kapšės, krapštės) – tai Klaipėdos krašto kostiumo detalė, istoriniuose šaltiniuose minima ir vaizduojama nuo XVII a. Delmonus kabindavo prie juosmens, jie dažniausiai būdavo tamsių spalvų su ryškiomis siuvinėtomis kompozicijomis ir gražiai derėjo prie lietuvininkių tamsaus kolorito aprangos. Moterys į juos dėdavosi smulkius asmeninius daiktus – pinigus, raktus, nosinaitę ar peiliuką.
„Delmonų pavyzdžių suradau ir Meksikoje, ir Amerikoje, ir Prancūzijoje. XIX a. pab.–XX a. pr. yra vadinamoji „Art nouveau“ epocha, kuri išsiskiria prabangia juoda spalva, audiniais, gausybe karoliukų. Jau nieko nebestebino, kad anglas ar amerikietis rengėsi Prancūzijoje, Italijoje. Žmonės keliavo, Lietuvoje tuo laikotarpiu irgi jau buvo mados namų, kuriuose taip pat atsispindėdavo pasaulinės tendencijos“, – dėstė I. Tulabienė, pati kurianti delmonus ir vedanti jų gamybos edukacinius užsiėmimus.
Pabrėždavo moteriškumą
Galvų dangos – dar vienas I. Tulabienės tiriamasis objektas. „Aprašomu I. Simonaitytės laikotarpiu karaliauja skaros. „Jos nešiotos sumuturiuotos, kad išeitų apvali galva. Jei moteris ištekėjusi, ji nei palaidais plaukais, nei plika galva nevaikščiodavo. Net skaros surišimo būdas daug pasakydavo apie moters socialinę padėtį. Galvos apdangalas išduodavo net tai, ar ištekėjusi moteris turi vaikų, ar ne. Rašytojos I. Simonaitytės kūryboje minimos skaros kaip lietuvių išskirtinumas, tačiau tuo laikotarpiu jau plito ir nuo vokiečių nusižiūrėtos kepurėlės. Šiuo metu jos traktuojamos kaip Mažosios Lietuvos unikalumas, bet, manau, čia yra akivaizdi Vokietijos įtaka“, – įsitikinusi analizę atlikusi gargždiškė. Jai labiausiai apmaudu, kai šių dienų lietuvaitės dėvi tautinį kostiumą, o plaukų nesusiriša: „Neatitikimas, kuris gadina bendrą vaizdą, o ir kostiumas tampa neišbaigtas, nepilnas.“
Anot pašnekovės, siluetai yra vienas iš esminių tuometės mados dalykų: „Paryžiaus pirmuosiuose mados namuose buvo aprašytas moters įvaizdis: išlaikoma natūrali liemens linija, dailiosios lyties atstovė vilki šešis sijonus, vidinis – su arklio ašutais. Ką tuo metu daro žemaitės? Ogi velkasi iki devynių sijonų, kad išryškintų sėdmenis ir liemenį. Pasaulietinės tendencijos vėlgi mūsų neaplenkia. Tuo metu buvo daroma viskas, kad moteris atrodytų moteriškesnė, deja, dabar maišo formos suknelės mūsų moteris tarsi paslepia, nupuošia. Vyrų tautinis kostiumas anksčiau taip pat buvo žymiai prabangesnis, mat jie keliaudavo ir turėdavo daugiau galimybių. O šiuolaikinėje Lietuvoje buvo momentas, kai iš vyrų tautinio kostiumo beliko lininės kelnės, marškiniai ir juosta. Tačiau su tokia apranga save gerbiantis lietuvis galėjo eiti arba miegoti, ar šieno pjauti“, – ironizavo pašnekovė ir akcentavo, kad jei jau norime dėvėti tautinius kostiumus, tai reikia paisyti viso aprangos etiketo.
Agnė ADOMAITĖ
Nuotr. iš asm. archyvo
