• 5 gruodžio, 2021
|

Pjesė „Mūsų miestelis“ – pagaliau uostamiestyje!

Šiandien, lapkričio 7 d., 19 val. Klaipėdos dramos teatre bus pristatytas bendras Klaipėdos jaunimo teatro ir Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Mūsų miestelis“. Thornton‘o Wilder‘io pjesėje, režisuotoje Dariaus Rabašausko, žiūrovai turės galimybę ne tik išvysti gerai žinomus mūsų šalies teatro ir kino aktorius, bet ir trumpam sustoti begalinio lėkimo ir susvetimėjimo sraute, paieškoti prasmės ir grožio mažuose kasdienybės ritualuose.

1982 metais „Mūsų miestelį“ pirmą kartą pastatė Lietuvos teatro režisierius Gytis Padegimas. Tuokart spektaklis sulaukė įspūdingos sėkmės ir buvo rodomas net 19 metų. Paklaustas, ar nesibaimina, jog naujoji spektaklio versija galimai bus lyginama su pirmąja, D. Rabašauskas teigia, jog taip ir turėtų būti. Gerai, kad lygins. Galbūt vieni dalykai bus panašūs į pirmąjį spektaklį, o galbūt bus visai nepanašūs. Bet juk taip visada būna su labai stipria medžiaga, ties kuria verta dirbti ir apie kurią verta galvoti. Juk spektaklis, mano supratimu, yra inspiracija žiūrovo vaizduotei. Jis gimsta ir pasibaigia stebėtojo galvoje“, – sako režisierius.

Pjesės veiksmas vyksta XX a. pradžioje. Joje išryškėja paprasti žmonių gyvenimai, tačiau persmelkti suvokimo tų pačių dalykų kaip ir šiandien: gimimo, vaikystės, brandos, santuokos, mirties nuojautos. Į klausimą, kodėl, praėjus tiek daug metų, žmonėms vėl reikia visa tai priminti, „Režisieriaus“ vaidmenį spektaklyje atliksiantis Valentinas Masalskis atsako paprastai ir iš esmės – reikia priminti ne apie mirtį, o apie gyvenimą, apie mūsų būtį. „Kaip sako pjesės autorius, reikia mylėti gyvenimą, kad jį turėtum ir reikia turėti gyvenimą, kad jį mylėtum. Th. Wilder‘is nori mums priminti, kad gyvenimas susideda iš labai paprastų, kasdienių dalykų, o jie yra šventi, verti stebuklo. Dažnai žmonės ieško stebuklo. Bet aš stebuklą matau, pavyzdžiui, pavasarį, kada skleidžiasi žalias medžio lapas. Stebuklą matau, kai tas pats medis numeta lapus, kai žolė rudenį nustoja augti ir pradeda laukti žiemos. Ir visi šitie stebuklai vyksta šalia mūsų, tik mes jų nematome. Mes paprasčiausiai įsibėgėjam ir bėgam per tą gyvenimą. Būtent apie tai ir yra ši pjesė.“

Man atrodo, jog šiandieniniam mūsų laike ši pjesė yra labai aktuali ir svarbi. Ji – kaip galimybė sustoti. Sustoti realiai, pasėdėti teatre ir pabūti ne tik tame „kitame“ pasaulyje, bet tuo pačiu pabūti ir savajame. Manau, jog mūsų gyvenime yra nemažai „paviršiaus“, nesigilinimo, tarsi netikrumo, „fasado“. Ir šis „fasadas“ dažnai yra pateikiamas kaip pagrindinė vertybė. Mes turim labai daug ironijos, kuri suteikia neva kažkokią viršenybę virš kitų. O juk būti nuoširdžiam yra gerokai sunkiau nei būti ironiškam. Ir, mano suvokimu, ši pjesė būtent apie tai ir kalba. Tiek menine, tiek vidine prasme“, – savo pamąstymais dalijosi D. Rabašauskas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių