Potvynis: ar tikrai?
Kol Lietuvoje didžiausia artėjanti bėda yra pavasarinis potvynis, pasaulis užtvindytas neeilinių įvykių potvyniu, į kurį praėjusį savaitgalį JAV smogus Iranui netikėtai pateko ir apie du tūkstančiai lietuvių, atostogaujančių Artimuosiuose Rytuose. Ir kai tviskančiame Dubajuje danguje žybsi ne žvaigždės, o numušinėjamos raketos, neberūpi atostogų pataluose vartytis.
Įdomi buvo mūsų tautiečių reakcija: beveik dauguma socialiniuose tinkluose smerkė į karo zoną patekusius atostogautojus, kaip sakoma, trynė rankas iš pasitenkinimo, kad aniems baigėsi rojus. Priekaištavo, kad esą tik turtuoliai arba abejotinos reputacijos „influencerės“ dubajuose ilsisi, tai esą taip jiems ir reikia: ko ten nosį kiša, ko ten skrenda, kai laikai neramūs? Juk mes tokie protingi patarėjai esame socialiniuose tinkluose komentuodami, kai jau šaukštai popiet. Aišku, pirmiausia ilsisi turtingieji, bet apsidairykime savo aplinkoje: ar tikrai neturime artimųjų, pažįstamų, draugų, kurie taip atostogavo ar ruošėsi atostogauti šituose prabangiuose kraštuose? Ar tikrai jie buvo tik iš turtingųjų sluoksnių? Ar nebuvo mokytojų, gydytojų, vadybininkų, bibliotekininkų, buhalterių ir kt.? Dabar (bent iki šiol – kaip bus ateityje – jau tikrai neaišku, vien pagalvojus apie kuro kainų šuolį) nėra dideli pinigai keliauti, ilsėtis kituose kraštuose. Jei tik žmonės turi tikslą, jie susitaupo tam, kad įgyvendintų būtent savo svajonę. Kodėl smerkiame tuos, kurie ne tokie kaip mes, kurie turi kitokį gyvenimo būdą? Ar čia tik ne pavydas bambą graužia?.. Antra, labai baisu, kai smerkiame būtent savo tautiečius, kuriems dabar sunku dėl atšauktų skrydžių grįžti namo, o yra net choru linkinčių išvis nebegrįžti. O juk kaip tik šiomis dienomis Lietuvoje nuo lūpų nenueina demografinė šalies problema: mūsų vis mažiau gimsta, mes pretendentai ateityje itin susitraukti, o gal net ir išnykti.
Tad kodėl graužiame vieni kitus bet kokia proga, kodėl nesusitelkiame vienas kitą morališkai palaikyti? Aišku, medalis visada turi dvi puses. Ir dalis atostogautojų nepasirodė iš gražiosios pusės, panikavo, siuntė prakeiksmus Lietuvos valdžiai, kuri esą nesirūpina jais. Dažnas gi iš tų prakeiksmus svaidančių anksčiau ta valdžia nė kiek nesidomėjo, nes gi dabar lyg ir madinga sakyti: „Man politika neįdomi, aš gyvenu savo gyvenimą.“ O mat ir pasitaikyk taip, kad ir į tokių „apolitiškų“ žmonių, Dubajaus saulėje besišildančių, kasdienybę ta politika šast ir atėjo. Ten, už tūkstančių kilometrų prireikė ir Lietuvos ambasados, ir šalies institucijų dėmesio. Ir, aišku, pirmieji trečiadienį parskridusieji iš Dubajaus atostogautojai iš lėktuvo išlipo ne dėkodami, o priekaištaudami valdžiai už esą per mažą pagalbą. O ar mūsų pačių lūkesčiai ne per dideli, o patys ar negebame situacijos įsivertinti, o ar neturėtume prisiimti dalį atsakomybės už savo abejotinus sprendimus, kur atostogauti, jei jau anksčiau viešojoje erdvėje sklandė kalbos apie galimą karinį konfliktą su Iranu? O juk Dubajus šalia tokios rizikingos šalies. Dabar gi pranešama, kad rizika kaupiasi ties Egiptu. Tačiau ar mūsų tautiečiai, mėgstantys ten atostogauti, įsiklausys?..
Žinoma, atostogautojų nusivylimai yra tik vienadienis reiškinys. Yra svarbesnių problemų. Pasaulis iš tiesų verčiasi taip, kad sunku besuprasti, kas, kur, su kuo. Nebėra jokių aiškių linijų, vertybinių nuostatų. Žiniasklaidos pranešimai, ypač Lietuvoje, neduoda platesnio vaizdo, jie pernelyg fragmentiški ir paviršutiniški, kartais net primenantys pergalingus raportus. Tad kartais pravartu pirmiausia paskaityti užsienio spaudą, o jei nėra užsienio kalbų įgūdžių, pasižvalgyti, palyginti ir mūsų ekspertų įžvalgas. Štai buvęs užsienio reikalų ministras L. Linkevičius feisbuko paskyroje samprotauja, kad „Situacija dėl JAV karinių veiksmų tebelieka komplikuota ir nėra vienareikšmiška. JAV karinė galia yra stipriausia pasaulyje, bet tai nereiškia, kad karas būtinai greitai pasibaigs. Yra nesmagių pavyzdžių, nepageidautinų pabaigų, susijusių, pavyzdžiui, su Afganistanu.<…> Būtų naivu ir neteisinga anksčiau laiko „nurašyti“ Irano galimybes. Taip, jie stipriai apdaužyti. Cituojant prezidentą D. Trumpą, ten nieko neliko. Bet ar tikrai?..“ Ar tie Artimųjų Rytų įvykiai taip toli, kaip kažkas galbūt galvoja, kad mes čia, Lietuvoje, galime ramiai galvas apsikloję miegoti ir svarbiausia pirmųjų įvykių naujiena televizijų ekranuose turėtų būti prezidento tvora?.. Ar tikrai?
P. S. Kad valktis nuo akių nukristų, rekomenduoju pažiūrėti dramatišką suomių serialą „Konfliktas“, kurį šiomis dienomis, tiesa, vėlai vakare, po visokių laidelių, rodo LRT.
