Skip to content

Priekuliškiai spektaklį „Urtė“ vaidins Monake

Plojimais ir gėlėmis žiūrovai padėkojo premjeros „Bušė“ aktoriams.

Priekulės Ernsto Vicherto teatras 20 metų veiklos sukaktį gruodžio pabaigoje minėjo premjera „Bušė“ pagal Ievos Simonaitytės apysaką. Pagal šios autorės romaną sukurtą „Urtę“ priekuliškiai aktoriai šiemet vaidins Monake. Už neįkainojamą indėlį Klaipėdos rajono kultūriniame gyvenime, teatro meno sklaidą Lietuvoje ir užsienyje režisieriui Donatui Savickiui įteiktas mero padėkos raštas.
Teatre – šišioniškių praeities istorijos
E. Vicherto teatro užuomazgos susiformavo tuometės Priekulės kultūros centro vadovės Alantos Zapalskienės iniciatyva, kuri buvo pirmoji režisierė. Teatro virusu užsikrėtusių aktorių mėgėjų kūrybinę kibirkštėlę vėliau kurstė režisieriai Jonas Baziliauskas, Domininkas Malajevas ir kiti. Prieš 7 metus į E. Vicherto teatrą atėjus režisieriui D. Savickiui, repertuare atsirado Mažosios Lietuvos Klaipėdos kraštą atspindinčių, čia gimusių ir gyvenusių rašytojų kūriniai.
Spektaklis „Šaktarpis“ pagal 19 amžiuje Priekulėje dirbusio teisėjo, rašytojo, teatro įkūrėjo E. Vicherto kūrinį nustebino žiūrovus įtaigumu, nuoširdumu, sudėtinga, gilios prasmės scenografija. Įstrigo Vilijos Eitutavičienės, Kazimiero Žilinsko ir kitų aktorių sukurti šišioniškių personažai. Teatro aktoriai su šiuo spektakliu dalyvavo ne viename konkurse ir buvo įvertinti.
Žiūrėdami spektaklį „Urtė“ pagal I. Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ žiūrovai negalėjo nepastebėti, kaip auga, tobulėja aktoriai. Ernesta Zolotova, įsijautusi į Urtės vaidmenį, vaidino taip nuoširdžiai ir įtikinamai, kad iki šiol prisimeni šį personažą.
Pernai prieš Kalėdas E. Vicherto teatras miestelėnams dovanojo premjerą „Bušė“ (pagal I. Simonaitytės apysaką „Pikčiurnienė). Žiūrint kirbėjo mintis: vichertukai vaidina kaip profesionalai. Veiksmas sukasi apie despotišką valstietę Bušę, kurią įkūnijo aktorė Rasa Ramanauskaitė, ir tris jos seseris – Barbę, Magdę ir Trūdę. Šišioniškių šeimoje augo 4 seserys, bet tėvai nusprendė parduoti ūkį ir tapo išimtininkais. Seserys tvarkėsi kaip išmanė. Energinga ir valdinga Bušė galvą pametė besivaikydama turtų – prarado žmogiškąsias vertybes. Rašytoja I. Simonaitytė yra prasitarusi, kad jos kūryboje niekas neišgalvota: viskas, kas parašyta, – matyta, girdėta ir skaudžiai išgyventa. Ir nesvarbu, kad veiksmas vyko prieš šimtmetį, bet aktualija nepradingo, kaip antai vis didėjanti atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų.
Vyresnių ir jaunų aktorių sinergija
Tą vakarą pasibaigus spektakliui žiūrovai turėjo progą išgirsti aktorių – teatro gimtadienio dalyvių – mintis, svečių pastebėjimus ir linkėjimus.
„Pasijutau tarsi didmiesčio dramos teatro spektaklyje – aktoriai vaidino kaip profesio­nalai, – po premjeros ištarė žinoma istorikė, Mažosios Lietuvos Klaipėdos krašto žinovė dr. Silva Pocytė, moderavusi pokalbį. – E. Vicherto vardas – didžiulė atsakomybė, kokybės ženklas teatrui, kuris nenutolsta nuo savo misijos, tematikos. Šis teatras – ne tik Priekulės, Klaipėdos rajono, bet viso regiono, Lietuvos tam tik tikros draminės kultūros skleidėjas. Teatro žodžio, muzikos ir vaizdo kalba jis byloja apie mūsų krašto istoriją.“
Šie aktoriai ne tik vaidina spektakliuose, bet ir dalyvauja renginiuose Priekulėje ir Klaipėdoje. Dr. S. Pocytė pastebėjo, kaip pernai uostamiestyje populiariausios knygos apdovanojimuose dalyvavusios teatro aktorės ekspresyviai atkūrė šišioniškių eiseną – be žodžių sukūrė tokią emociją, kad pagaugai per kūną ėjo. Gražu ir emocionalu būna visur, kur dalyvauja šio teatro aktoriai – naujametės eglės įžiebime, senojo malūno muziejaus atidaryme Agluonėnuose ar Priekulės miesto šventėje. Anot istorikės, jie praturtina renginio dvasią, suteikia praeities atspalvį.
Teatro virusas įtraukė V. Eitutavičienę, kuri čia vaidina nuo jo įkūrimo pradžios. „Reikia tikėti savimi, susimąstyti, ar pakankamai save realizuoji, ir turint drąsos, noro ateiti į teatrą. Buvimas čia man atrodo tarsi kūnas būtų sviestu pateptas“, – prisipažino senosios Pikčiurnienės vaidmenį spektaklyje „Bušė“ sukūrusi Vilija. Žodžių nedaug, bet emocija stipri.
Persikūnijusi į Bušę, spalvingą jos charakterį scenoje įtaigiai atskleidė Rasa Ramanauskaitė, privertusi stebėtis, piktintis jos godumu, valdingumu. „Jeigu visos ūkininkės tokios organizuotos, stiprios būtų, tai mūsų žemės ūkis klestėtų“, – juokavo S. Pocytė. Aktorė neslėpė, kad išmokti daug teksto nebuvo leng­va – reikėjo viską „perleisti“ per save, įsileisti Bušę, tik tada tekstas pradėjo lietis.
Šiame teatre vaidina ir jaunimas. „Bušė“ – puiki vyresnių ir jaunų aktorių sinergija, o tai lemia kolektyvo sėkmę“, – kalbėjo dr. S. Pocytė.
Priekulės šviesa pasauliui
E. Vicherto teatro režisierius D. Savickis už spektakliuose puoselėjamą Klaipėdos krašto istoriją ir kultūrą pernai nominuotas Metų kultūros ir meno darbuotojo premijos laureatu. Šį apdovanojimą įsteigė Lietuvos nacionalinis kultūros centras. Kuo skiriasi profesionalus teatras nuo mėgėjų? Pasak režisieriaus, vieni užsidirba sau duoną, o mėgėjai savo širdį atiduoda pomėgiui. „Dabar pasaulyje aktualu dirbti su mėgėjais, jie kviečiami į teatrą, kuriami neprofesionalių aktorių spektakliai, – kalbėjo D. Savickis, profesionalus režisierius. – Atėjus į Priekulę, mane pakerėjo, kaip aktoriai mokosi tekstus, – kalbėjo D. Savickis. – Pagalvojau, kad teatras turi būti išskirtinis, todėl repertuare atsirado Klaipėdos krašto rašytojų kūryba. Įsitikinome, jog geras pasirinkimas – mūsų teatras, tarsi egzotika, visur kviečiamas.“
Režisierius pranešė džiugią naujieną: Priekulės E. Vicherto teatras pastebėtas pasaulyje – kviečiamas vaidinti į Monaką. „Nugalėjo mūsų teatras – nesitikėjome, – prisipažino D. Savickis. – Dažniausiai užsienio teatrų festivaliuose vaidinami specialiai pastatyti spektakliai, o šiuo atveju paprašė mūsų išversti „Urtę“ ir sulaukėme kvietimo.“
„Su savo ekspresija, nuoširdumu, krašto populiarinimu, ambasadoryste gyvuosite ilgai“, – neabejojo istorikė dr. S. Pocytė.
Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas, režisieriui įteikęs padėkos raštą, pasiūlė pasvajoti apie dramos teatrą Priekulėje. „Aptarsime šią idėją“, – pažadėjo meras, matęs nebe pirmą priekuliškių spektak­lį. Vicemerė Violeta Riaukienė pasveikino aktorius, nešančius pasauliui žinią apie Priekulę. Seimo narys Alvydas Mockus padėkojo teatrui už ypatingą vaid­menį formuojant mūsų krašto kultūrinę bendruomenę ir linkėjo likti bendrystės namais, įkvėpimo šaltiniu.
Svarbios sukakties proga gražiame Priekulės meno ir kultūros centre buvo pristatyta naujutėlė grimerinė, nuo kurios aktoriams prasideda teatras. „Mūsų centras – teatrinės krypties, didžiuojamės tuo, – kalbėjo direktorė Rūta Steponavičienė. – Stengiamės pagerinti sąlygas, kad aktoriams būtų patogiau, jaukiau. Labai trūko grimerinės, tinkamo apšvietimo, esame laimingi, kad ji įrengta – patogi, funkcionali. Mažas, bet džiugus įvykis teatre.“
Virginija LAPIENĖ
K. MARCINKEVIČIENĖS nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių