Priekuliškio lauke vietoj bulvių – rožynas

Rožių mylėtojai, bandantys šiomis gėlėmis gražinti savo sodybas, neretai nusivilia, kad jos suserga, iššąla ir sunyksta. Taigi atsisako manydami, kad šios lepios, sudėtinga auginti. Tačiau priekuliškis rožininkas tvirtina, kad rožės gali džiuginti daugelį metų, jeigu išsirenki tinkamus daigus ir moki prižiūrėti. Valdo rožyne užauginti daigai pritaikyti vešėti mūsų klimato sąlygomis.

Užgrūdintos rožės

Šiemet rožės porą savaičių vėluoja išskleisti savo grožį. Bet Valdas iš sukrautų pumpurų atpažįsta kiekvienos vardą. O jų čia galima rinktis iš 100 veislių. Įvairaus aukščio, skirtingo dydžių žiedai – nuo miniatiūrinių iki kopūsto galvelės. Įvairiausių spalvų ir atspalvių, aromatą skleidžiančių ir bekvapių. „Kiekviena rožė savaip graži, – tvirtino Valdas. – Vieni jas sodina gėlynuose, kiti – dideliuose vazonuose ir stato ant laiptų prie namų, augina terasoje, daugiabučio namo balkone. Kai kurios tinka puošti kapus.“

Nuo pavasario Valdas veža savo užaugintų rožių kerelius į Šilutės, Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio, Dituvos turgus, kuriuose jos itin paklausios. Už vieną prašo 3 eurų. „Tai ne iš Olandijos, Belgijos ar Lenkijos parvežti rožių krūmeliai, kurie nepritaikyti augti mūsų klimato sąlygomis – neatsparios, linkusios sirgti, – kalbėjo priekuliškis. – Mano užaugintos buvusiame bulvių lauke, o ne šiltnamyje.“

Pritaikė užsienietiškas technologijas

Rožių auginimo paslapčių Valdas parsivežė iš Danijos, kur keliolika metų šaltuoju laikotarpiu uždarbiauja. Jis pasakojo dirbantis stambiausioje Europoje gėlininkystės įmonėje, auginančioje rožes Norvegijai ir Švedijai. Per metus – 1 mln. 200 tūkst. krūmelių, iš viso 800 veislių.

Įgijęs patirties, jis nusprendė tas pačias rožių auginimo technologijas pritaikyti Lietuvoje. Taigi vasarą sugrįžtantis į Priekulę ir savo užaugintomis rožėmis džiuginantis kraštiečius.

„Pirmiausia reikėjo iš sėklyčių užsiauginti laukinių rožių. Jų stiprybė – šaknyje, – akcentavo Valdas. – Antrais metais laukinukės skiepijamos. Tereikia specia­laus peiliuko, kuriuo įpjaunama šaknis ir įdedamas pageidaujamos veislės rožės skiepas. Trečiais metais krūmeliai auginami, o ketvirtais sodinami į vazonus ir siūlomi pirkėjams.“ Valdas ne tik į turgų veža – ir į namus atvažiuoja rožių mylėtojai. Ne tik iš Klaipėdos rajono – iš visos Lietuvos. „Konkurentų man nėra. Kas ryšis imtis tokio darbo?“ – retoriškai klausė priekuliškis.

Jis rodė buvusį bulvių lauką, paverstą rožynu, nespėjusį birželio vidury pražysti įstabiais žiedais. Šalia – laukinukių plotas. Rugpjūtį jas skiepys.

Patarimas: tinkama priežiūra

Rožininkas Valdas negailėjo patarimų rožių mylėtojams, kad jie galėtų džiaugtis šiomis gėlėmis.

„Pirmiausia reikia nusipirkti tinkamus kerus, – aiškino Valdas. – Jeigu šiuo metu turguje siūlo žydinčių rožių krūmelį, tai jis iš šiltnamio – neužgrūdintas, užaugintas nenatūraliomis sąlygomis.“

Pasak jo, rožė mėgsta perpuvusią arba durpinę žemę. Laistyti reikia gausiai kartą per savaitę, tik ne per lapus. Tręšti galima bet kokiomis gėlėms skirtomis trąšomis – rožės neišrankios.

Valdas akcentavo, jog ruošiant žiemojimui, nereikia nukarpyti rožių šakų. Tereikia apkaupti dirvožemiu šaknis, skiepą iki 10 cm aukščio, tačiau ne durpėmis, pjuvenomis ar šakomis uždengti. Pavasarį, išėjus įšalui, reikia nuskleisti žemę ir nukirpti rožę, paliekant per sprindį nuo žemės. Valdas akcentavo, jog to negalima daryti su vijoklinėmis – jos tik formuojamos. Valdo teigimu, veiksmingiausia priemonė nuo kenkėjų – „Mospilan 20 SP“. Nuo miltligės bei kitų ligų reikia purkšti „Topazu“ 2 kartus per mėnesį, nelaukiant, kol apniks ligos. Valdo teigimu, šios priemonės nekenkia kitiems daržo ir sodo augalams. Prie jo namų darže, šalia salotų ir svogūnų, puikuojasi rožės.