Priekuliškių aktorių pasiekimas – vaidinimą pagyrė net Monako princas

Priekulės Ernsto Vicherto mėgėjų teatro aktoriai atstovavo Lietuvai pasauliniame teatrų festivalyje „Mondial du Theatre“ Monake. Čia plevėsavo Trispalvė ir Priekulės miesto vėliava. Spektaklį „Urtė“ žiūrėjo ir Monako kunigaikštystės princas Albertas II. „Vaidinti Monake – tai įvykis ne tik Priekulei, bet ir Lietuvai. Vaidinome lietuviškai, bet džiugu, kad žiūrovai mus suprato. Lietuvių kalbą jie palygino su muzika“, – kalbėjo režisierius Donatas Savickis.
Patekti į festivalį – laimėjimas
Priekulės E. Vicherto teatro aktorius pernai labai nudžiugino kvietimas į pasaulinį AITA/IATA teatrų festivalį „Mondial du Theatre“ Monake. Netikėta buvo tai, kad literatūrinis spektaklis „Urtė“ pagal Ievos Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ sudomino tarptautinę komisiją.
Norėdami dalyvauti šiame, kas ketvirtus metus vykstančiame, 18-ajame festivalyje, teatrai siuntė paraiškas. „Pateikėme spektaklio įrašą, fotografijas, tekstus, išverstus spektaklio aprašymus, – atskleidė Priekulės meno ir kultūros centro Meno skyriaus vadovas, teatro režisierius D. Savickis. – Festivalio organizatoriai gavo 68 paraiškas, iš kurių atrinko 18. Tarp laimingųjų – ir mes. Tai didelis pasiekimas.“
Tačiau vaidinti Monake, pasauliniame mėgėjų teatrų festivalyje, priekuliškiams buvo ir nemenkas išbandymas. Prireikė keisti pagrindinių vaidmenų atlikėjus – Urtę ir Miką, apie kuriuos sukasi veiksmas. Aistė Balsytė šiame spektaklyje buvo sukūrusi kitą personažą – Marelę, bet teko įsikūnyti į naują. Vaidinti atėjo Justinas Mažūnas, istorijos mokytojas, iki tol laisvalaikiu vaidinęs pantomimos teatre. Bet jis dėkojo režisieriui, pakvietusiam jį vaidinti Miką. „Persilaužiau“, – šypsojosi į naują sritį nėręs ir kitokios patirties įgijęs Justinas. Visą vasarą aktoriai repetavo „Urtę“ – ypač daug dirbti teko naujiems personažų kūrėjams. „Senas spektaklis pasikeitė – atsirado naujų atspalvių, – kalbėjo režisierius. – Buvo nurodyta, kad jis negali trukti ilgiau nei valandą. Nieko neišmetėme, nieko nekeitėme, tik išgryninome spektaklį, pagreitinome veiksmą.“
Per Europą – su dekoracijomis
Rugpjūčio pabaigoje priekuliškių aktorių komanda su režisieriumi – iš viso 14 žmonių, sėdo į autobusą ir dvi paras riedėjo į Monako kunigaikštystę, įsispraudusią tarp Prancūzijos ir Italijos. Jie vežėsi ir scenos dekoracijas – daug lentų, be to, spektaklio kostiumus. „Mes vieni iš nedaugelio teatrų dekoracijas atsivežėme“, – šypsojosi aktoriai. Jas pamatę, nustebo organizatoriai. „Scenoje pastačius dekoracijas, po repeticijos teatro darbuotojai sakė, jog mūsų spektaklis vizualiausias iš visų“, – džiaugėsi D. Savickis.
Jis neslėpė, jog buvo jaudulio dėl spektaklio, nes vaidinti reikėjo prancūzakalbėje šalyje lietuviškai. Be vertimo, be titrų. „Paprastai į tokius festivalius kviečiami pantomimos, šokio teatrai, kur mažai kalbos, o mūsų „Urtė“ – literatūrinis spektaklis, – dėstė D. Savickis. – Betgi teatro meno kalba – ne tik žodžiai: ir kūno plastika, veido išraiška, emocijos. Buvo džiugu išgirdus, kad spektaklio siužetą žiūrovai suprato. Mūsų neklausinėjo, apie ką vaidinimas – režisūriniu požiūriu viskas buvo gerai sudėliota.“
Priekuliškiai aktoriai savo spektaklį „Urtė“ festivalyje vaidino du kartus. Tai vyko teatre „Princesse Grace“, kuris pavadintas princo Alberto II motinos, aktorės, vardu. Salė, kurioje beveik 400 vietų, buvo pilnutėlė įvairių šalių žiūrovų. „Festivalį globoja karališkoji šeima. Jo organizavimas perduodamas iš kartos į kartą, – atskleidė režisierius. – Čia vyksta pasaulio mėgėjų teatro kongresas, į kurį atvyksta jų atstovai. Festivalio miestelyje po spektaklių vyko konferencijos, kur rodomi nufilmuoti jų vaizdai, reportažai. Ten rinkosi teatrologai, kritikai, žiūrovai ir aptardavo spektaklius. Susirinkusieji norėjo sužinoti apie festivalio dalyvius. Čia mezgėsi tarptautiniai ryšiai. Prancūzai susidomėjo mūsų teatru, prašė fotonuotraukų, aprašymų, interviu – norime jiems nuvežti savo spektaklį.“
Lietuvių kalbos skambesys
„Antras mūsų spektaklis buvo ypatingas, – šypsojosi aktoriai. – Vaidinome paskutinieji, o prieš pradedant salėje su šunimi pasirodę pareigūnai ėmė ją tikrinti. Sužinojome, kad atvyksta princas Albertas II. Nesutrikome. Žinojome, jei princas būtų vėlavęs, būtų reikėję padaryti pertraukėlę, kol jis atsisės. Tačiau mums nereikėjo pertraukti spektaklio – atvyko laiku.“
Po spektaklio jachtų klube vyko festivalio uždarymo šventė, į kurią susirinko visų teatrų atstovai, kritikai. „Ranką paspaudė ir padėkojo Monako princas. Už poros dienų Albertas II atvyko į Lietuvą susitikti su Prezidentu Gitanu Nausėda“, – pasakojo režisierius D. Savickis.
Aktoriai prisipažino pasijutę pakylėti – jiems netrūko dėmesio, pagarbos. Su pagrindiniais aktoriais Aiste ir Justinu norėjo fotografuotis žmonės. Viena prancūzė žiūrovė režisieriui prisipažino, jog spektaklio kalbos nesupratusi, tačiau pajutusi stiprią emociją. Priekuliškiams buvo smagu girdėti lietuvių kalbą lyginant su muzika. Susirinkusieji domėjosi ir šiuo kūriniu, teiravosi, kodėl spektaklyje išplėtota moteriškoji linija. Teko paaiškinti, jog autorė Ieva Simonaitytė tai savo romane atskleidė. „Kita prancūzė prasitarė, jog giminaitis vedęs lietuvaitę Urtę, kuriai vardą suteikė pagal šio romano heroję“, – šypsojosi režisierius.
„Moderniame pasaulyje mūsų spektaklis atrodė buitiškas, tačiau iš kritikų sulaukėme gerų žodžių. Jie sakė, kad pasaulis keičiasi, o mes esame nuoširdumo, atvirumo, meilės, tarpusavio ryšyje – klasika labai aktualu“, – kalbėjo aktorė Rasa Ramanauskaitė. Pasak režisieriaus, vienas iš kritikų pastebėjo priekuliškių komandos energetiką, kuri, matyt, lėmė spektaklio sėkmę. „Tai visų nuopelnas“, – patikino jis.
Sugrįžo pakylėti
Priekuliškiai aktoriai iš Monako sugrįžo pakylėti. Ilga, varginanti kelionė neužgožė patirtų emocijų ir įspūdžių. „Festivalis buvo puikiai suplanuotas, – patikino režisierius. – Paskirtas laikas repeticijoms scenoje su dekoracijomis, apšvietėjais. Mums nereikėjo tuo rūpintis – viską padarė techniniai darbuotojai. Pasijutome globojami kaip profesionalai, supratome, kad aktoriai gerbiami.“
Priekuliškiai turėjo galimybę dalyvauti kūno plastikos edukacijose. „Mus treniravo, mokė lankstumo ir tai mums labai pravertė spektaklyje kuriant emociją, – džiaugėsi aktorė Nijolė Viršilienė. – Darbingas buvo laikas.“
„Viskas greitai prabėgo, tačiau mes negalėjome atsipalaiduoti – tai nebuvo poilsio kelionė kaip kažkas galvoja“, – atskleidė A. Balsytė. „Atvykome su spektakliu į užsienio valstybę – didžiulė atsakomybė“, – pastebėjo D. Savickis.
„Kiek mes dėmesio sulaukėme, kokie geranoriški žmonės mus supo, – džiaugėsi aktorė Loreta Dvaržeckienė, dešimtmetį vaidinanti šiame teatre. – Mums buvo nemokamas viešasis transportas, mikroautobusu vairuotojas vežiojo iš viešbučio į repeticijas, valgyti. Mes turėjome galimybę susipažinti su Monaku, buvome pakviesti į susitikimą su vietos valdžia.“
Nuo teatro įsikūrimo pradžios jame vaidinanti Vilija Eitutavičienė patikino, jog išvyka į Monaką – aukščiausias įvertinimas.
Iš tiesų E. Vicherto teatras sukaupęs nemažai apdovanojimų: Ievos Simonaitytės premija, laimėta „Aukso paukštė“, šiemet iš Utenoje vykusio teatrų festivalio parsivežė „Auksinę gilę“ ir kiti pasiekimus liudijantys įvertinimai.
„Vaidinti Monake – įvykis ne tik Priekulei, bet ir Lietuvai, – kalbėjo D. Savickis. – Prieš kelionę buvo neramu – atrodė išbandymas, tačiau nepatyrėme įtampos, nesusipratimų. Mūsų teatro kolektyvas dar labiau susidraugavo, pažino vieni kitus. Esame nuoširdžiai dėkingi Klaipėdos rajono savivaldybei už dėmesį teatro menui ir už kelionei skirtą paramą.“

Virginija LAPIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.