Proza rudenį įveikia šmaikščiu požiūriu
Renginio „Proza skaitoma rudenį“ dalyviai: rašytojai A. Klizas, V. Čepas, J. Šikšnelis, S. Simanaitienė, A. Kuklys, N. Kepenienė. Tarp jų stinga susitikime turėjusio dalyvauti Arvydo Juozaičio, kuris, anot dviprasmiškai pašmaikštavusio J. Šikšnelio, šį renginį „iškeitė į Putiną“. Iš tiesų A. Juozaitis ketvirtadienį dalyvavo Vilniuje vykusiame vakare lietuvių literatūros klasikui Vincui Mykolaičiui-Putinui atminti.
„Proza skaitoma rudenį“ – tradicinis Jono Lankučio viešosios bibliotekos ir Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus renginys – ketvirtadienį drąsiai konkuravo su populiariosios Ingos Valinskienės koncertu, tą patį vakarą vykusiu Gargždų kultūros centre. Visgi bibliotekos konferencijų salė nestokojo literatūros mylėtojų, kurie nebuvo nuvilti susitikimo turiniu.
Rašytojai Vytautas Čepas, Nijolė Kepenienė, Algis Kuklys, Albinas Klizas, Juozas Šikšnelis, Sondra Simanaitienė į klausytojų auditoriją savo kūriniais ir pastebėjimais įliejo tiek pozityvios atmosferos, kad kartais klausytojų juokas nesiliaudavo keletą minučių. Tą vakarą stereotipas, kad prozos kūrinių garsus skaitymas yra itin nuobodus užsiėmimas, keliantis tik atodūsius ir dejones, tikrai buvo sutriuškintas.
Šmaikščiu, bet labai įtaigiu žodžiu pasižymėjo rašytojo, psichologo ir, beje, Klaipėdos miesto vicemero V. Čepo skaitymai. Pristatydamas romano ištrauką „Po saule keičiasi tik laikas“, jis surengė tarsi nedidelę ekskursiją į netolimą praeitį. Humoro, ironijos kupinas pasakojimas apie į Lietuvą Nepriklausomybės aušroje atklydusį belgą Fredį ir jo siekį dalyvauti meškų medžioklėje atskleidė kuriozišką situaciją, kupiną spalvingų, kiek šaržuotų personažų, kurių kasdieniniai nuotykiai ir geresnio gyvenimo siekiai kelia ir juoką, ir graudulį. Puikiai atpažįstami veikėjai ir šiandien gyvena šalia mūsų, juose įžiūrėsime jei ne savo, tai bendradarbio ar giminaičio bruožų. Nes laikas, anot rašytojo, „po šia saule teka kur kas greičiau nei kad mes gebame keistis“.
Klaipėdiškių rašytojų S. Simanaitienės, N. Kepenienės, kretingiškio A. Kuklio, gargždiškio A. Klizo kūrybos skaitymai, kuriuos pristatė bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Diana Ciparienė, vakaro klausytojus vėl sugrąžino į kasdienybės ir dvasinės plotmės dermę.
Literatūrinio vakaro siela – Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas J. Šikšnelis per dantį patraukė Kultūros tarybą, nuo kurios malonės priklauso kultūros projektų finansavimas. Mat minėtoji taryba, šiemet skirstydama lėšas, neįžvelgė poreikio finansuoti jau du dešimtmečius tradiciškai organizuojamus novelių skaitymo rudenis. „Bet užtat net 15 000 litų skyrė projektui, kurio pavadinimas „Man pagirios, o mano žmonai – mėnesinės“, – karčiai pastebėjo rašytojas.
Visgi kartėliui įveikti V. Čepas vakaro pabaigai vėlgi šmaikščiai pristatė savo naujausią penktąją knygą „Plepalai“. Autorius įsitikinęs, kad plepalai nepagrįstai smerkiami, o juk jie yra gyvenimo malonumas ir skonis. „Kitaip būtų prėska, tad nukelkim kepurę prieš plepalus“, – juokiasi V. Čepas. Šios knygos jis nepriskiria kuriam nors literatūros žanrui: trumpučiai tekstai išbarstyti puslapiuose, nesusieti jokiais prasminiais ar kitokiais ryšiais. Rašytojas akcentuoja, jog kiekvienas tekstas – savotiškas, dažnai visiškai netikėtas ar net keistas žvilgsnis į kasdienį žmonių gyvenimą: nuodėmingą ir kilnų, šiek tiek moralų ir tiek pat amoralų. Anot autoriaus, tai sakymai žmonėms, nenusipelniusiems mišių, bet nejučiomis jų trokštantiems. Šios knygos skaitytojams rašytojas siūlo visišką laisvę: skaityti nuo pradžios, pabaigos, vidurio ar bet kurios kitos knygos vietos. Pabrėžtina tai, jog skaitytojui paliekama laisvė nesutikti, neigti, peikti ar smerkti.
„Aišku, gera proza skaitoma ne tik rudenį, bet visus metus“, – nuotaikingo literatūros vakaro pabaigoje apibendrino rašytojas J. Šikšnelis.
Juozas Šikšnelis
Jausti ir nejausti
Nuolatos jaučiu spaudimą, bet nesuku galvos, kas ir ką spaudžia.
Jaučiu kaip žyla plaukai, bet niekam neprikaišioju, dėl ko.
Nuolatos jaučiu didelį norą, bet nė akimirkos neužmirštu galimybių.
Jaučiu begalinę meilę žmonijai, bet tik paklaustas apie tai.
Pajutęs besiartinant senatvę, apsisuku šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu ir skuodžiu į kitą pusę, deja…
Jaučiu artėjant oro permainas, bet TV nesiūlo įsidarbinti sinoptiku.
Jaučiu melą, nes jis girgžda tarp dantų, bet nuduodu esąs kurčias.
Jaučiu išdavystę, nes ji dvokia, bet apsimetu sloguojančiu.
Pajutęs neapykantą, metu kelią dėl takelio.
Pajutęs kartų nuodėmės skonį spjaunu nebodamas, net jei po kojomis prašmatnus kilimas.
Jaučiu Dievo buvimą, bet nebandau jo pakalbinti.
Jaučiu meilę Tėvynei, bet to kažkodėl niekas be manęs nežino.
Jaučiu alkį, bet sotūs pietūs už skandalingai mažą kainą jo nenumalšina.
Kartais jaučiu pareigą, bet šį jausmą laikau giliai paslėpęs, kad niekas nepaprašytų jo pademonstruoti.
Jaučiu nuovargį, bet ne kalnus nuvertęs, upes atgal pasukęs.
Jaučiu slenkant laiką, kartais jis dunda tuščiais vagonais, kartais girgžda sunkiai pakrautais vežimais.
Jaučiu žemę po kojomis, bet taikosi, kad ji tampa slidi ir išsprūsta iš po jų.
Jaučiu dangų virš galvos, bet nebandau aprėpti jo ribų.
Jaučiu kvapų gamą, bet kažin kodėl dažniau susiduriu su dvoku.
Jaučiu baimę, jos akys tokios didelės, kad nuolatos tenka prisimerkti.
Jaučiu norą atrodyti gražiai, bet kreivi veidrodžiai iškraipo atvaizdą.
Jaučiu gėrį širdyje, bet dažniau permušimus ir spazmus.
Dažnai noriu jausti artimo savo širdies dūžius, bet girdžiu tik likimo būgnus.
Pajutęs oro virpėjimą net neįstengiu pasidomėti, kas jį sukėlė.
Jaučiu nerimą, ypač kai viskas gerai klojasi.
Nerandu tiesaus ir lygaus kelio, nes einant jaučiu visus kelio nelygumus bei klaidžius vingius.
Jaučiau, juntu, bet ar jusiu.
Nejaučiu akmens po kaklu, matyt, per laisvai buvo užmazgyta virvė.
Nejaučiu laisvės, nes kūno svoris ir konstitucija primena tik pareigas.
Nejaučiu kartėlio, nors tulžis dar neišoperuota.
Nejaučiu saldumo, nors visiems aplinkui bėga seilės.
Nejaučiu dvasios pakilimo nei giedant himną, nei šventas giesmes.
Nejaučiu skausmo, kai skauda ne man.
Nejaučiu katarsio, nors prieš akis vaidinama pirmaklasė tragedija su pasaulinio lygio žvaigždėmis.
Nejaučiu poreikio dažnai lankstytis, nes vaikštau prieš vėją, kuris trukdo tai daryti.
Nejaučiu pasitenkinimo pavykus aplenkti ar išdurti artimą savo, nes noras pirmauti yra trumpalaikis lyginant jį su ilgu gyvenimu.
Nejaučiu nuoskaudos, užmynęs artimam savo nuospaudą.
Nejaučiu noro pirštu baksnoti svetimas klaidas, nors ir savų beveik nepastebiu.
Niekada nejausiu diskomforto, leisdamas vasaras ne Kanaruose.
Nejaučiu potraukio tos pačios lyties atstovams, bet nesirengiu gydytis nuo homofobijos.
Nejaučiu Dievo palaimos, nors daugelis ne kartą jos yra linkėję.
Nejaučiu džiaugsmo nei prieš, nei per, nei po…
Nejaučiu prieraišumo daiktams, nes jie retai atsako tuo pačiu.
Nejaučiu prieraišumo naminiams gyvūnams, nes jie nemoka žmogiškai reikšti savo jausmų.
Nejaučiu prieraišumo žmonėms, jeigu juos nuo manęs skiria stiklinė siena.
Nejaučiu potraukio dideliems pinigams, kai žinau, kad jų nėra iš kur paimti.
Nesijaučiu svetimu šioje ašarų pakalnėje, nes visos palietos ašaros seniai be pėdsakų išdžiūvo.
Nesijausiu nuogu karaliumi, kol vaikas nenukreips į mane piršto.
Nejausiu poreikio atgailauti už nuodėmes, kurių padaryti nespėjau dėl objektyvios priežasties – laiko stokos.
Nejaučiu purvo, kuriuo buvau, esu ir būsiu drabstomas.
Nejaučiau, nejaučiu, nejausiu gal…
