Šventadienis – ne akcija

Dabar žmonės keliauja visgi žymiai daugiau nei anksčiau. Tad tikėtis, kad draugai atidžiai klausysis įspūdžių kaip anuomet – beviltiška. Jei kas ir teiksis, tai tavo pasakojimą permuš šūkčiojimais: ir aš ten buvau, ir aš mačiau, ir aš žinau!

Esu įsitikinusi, kad tikrai geriausios atostogos yra ne dulkių valymas ir eilinis spintos lentynų perkraustymas, bet keliavimas. Nebūtinai į afrikas, amerikas, australijas. Yra ką pažiūrėti ir mūsų gražiojoje Lietuvoje. Tuo labiau širdžiai artimoje Žemaitijoje, po kurią itin turiningas keliones pastaruoju metu organizuoja mūsų energingoji gargždiškė gidė Monika Vasylienė. Kas dar nesiryžtate keliauti ar esate įsitikinę, jog viską jau kažkada matėte, perlipkite per savo visažinystę ir susiruoškite keliauti į Plungę, Bukantę, Telšius, Rainius, Biržuvėnus, Varnius, Tverus, o ir į laikinąją sostinę – Kauną. Prisipažinsiu, pati esu labiau linkusi keliauti su šeima, artimais draugais, tad vengiu masinių ekskursijų. Bet gidės Monikos gebėjimui užkrėsti ekskursijos „bacila“ sunku atsispirti. Tad aną sekmadienį kartu su malonia ekskursantų kompanija keliaudami per Žemaitiją patyrėme daug prasmingų akimirkų, daug naujo sužinojome, tikrai parsivežėme minčių bagažą, kurį pasąmonėje perkraustysime dar ne kartą. Tokioje vienos dienos ekskursijoje stebina tai, kaip gebama tiksliai organizuoti lankytinų objektų laiką, kaip įdomiai pasakoja profesio­nalūs vietos gidai, kaip žiba jų akys. Nors jie vienokią ar kitokią istoriją pasakoja galbūt šimtąjį kartą, tačiau jų atsidavimas savo pašaukimui labai akivaizdus ir jaudinantis.

Paskutinė mūsų lankytina vieta minėto sekmadienio ekskursijoje buvo Biržuvėnų dvaras – gi garsus ir tuo, kad ten siautėjo svieto lygintojas Tadas Blinda. Apmaudu, kad Europos Sąjungos pinigais rekonstruotame dvare įkurdinta tik vaikų biblioteka, o jokia kita nuolatinė veikla nevykdoma. Na, juk beveik esame pripratę prie tokios atomazgos, svarbu, kad ES pinigai „įsisavinti“, o po to net ir tvanas?.. Taigi, pirmiausia nustebino ne besaikis ES lėšų švaistymas. Sujaudino aštuoniasdešimtmetės vietinės mokytojos pašaukimas etnokultūros puoselėjimui. Kartu su seserimi trijuose vadinamo inžinieriaus namu aukštuose pririnkta tiek eksponatų, tiek įvairios istorinės medžiagos apie vietovę, apie garsius žmones, kad dairantis po tas kuklias, dešimtmečius remonto nemačiusias patalpas neapleidžia pasididžiavimas, kad mes vis dar turime tokių garbingų senjorų pedagogų, puoselėjančių kultūrą, istorinę atmintį. Už dyką, ko gero, net be valdžios padėkų. Mokytoja, paklausta, kodėl su savo eksponatais nepersikrausto į tuščius atnaujintus rūmus, mums, nesusipratėliams, atkerta: „O kaip jūs įsivaizduojate medines klumpes dvaro salėje po krištoliniais sietynais? Tai visiškai nedera!“ Chm? Taigi tiems, kurie planavo, darė dvaro rekonstrukciją turėtų bent jau žandai iš gėdos raudonuoti: kodėl už solidžią sumą atlikti remontai, aplinkos sutvarkymas visgi netarnauja žmonių poreikiams? O tuo tarpu atsidavusi kultūros paveldui, vietos istorijai pedagogė visa tai daro iš gilaus savojo įsitikinimo, kad niekas kitas, tik mes patys turime saugoti savo šaknis, didžiuotis ir vertinti savo valstybės, savo gimtinės istoriją. Entuziastingajai mokytojai labiausiai širdį skauda, kad Biržuvėnai nyksta, sensta, gyvenvietėje – vos keli vaikai. Neapėjome su mokytoja ir rinkimų, ir valdžių temos, tuo labiau, kad tą dieną vyko prezidento rinkimų pirmasis turas. „Kol žmogus ne valdžioje, tai, rodos, normalus, kai atsisėda į kėdę, žiūrėk, neatpažįstamai pasikeičia“, – karčiai komentavo pedagogė.

Po ekskursijos Žemaitijoje visgi kelias atostogų dienas praleidau kiek tolėliau – karalių mieste Vienoje. Kai mes kalbame, kad Vakarai praradę vertybes, tai perdedame, žinoma. Pas mus yra daug butaforijos, mes išpučiame visokias akcijas, plušame projektinėje veikloje neretai pūsdami dalyvių skaičių. Kai išskridome iš Lietuvos, kaip tik tą dieną buvo minima Šeimos diena. Feisbuke mirgėjo renginių nuotraukos. Gražu. Bet ar tikra? Lietuviai rūstauja, kad sekmadieniais gali uždaryti prekybos centrus: esą koks bus nuostolis! Pinigas, vėl tas pinigas visagalis. Austrijoje sekmadienį visoms (!) parduotuvėms dirbti draudžia valstybinis įstatymas. Bet atviros bibliotekų, muziejų (visur nuolaidos senjorams, vaikams), nuostabiai gražių bažnyčių durys. Tad šioje šalyje be jokių akcijų kiekvienas sekmadienis – šeimos ir kultūros diena.

Rytoj irgi sekmadienis. Tebus jis šventadienis.