Tarptautinė moterų ir mergaičių moksle diena: tai didelė parama ir pripažinimas
Vasario 11 d. visame pasaulyje minima Tarptautinė moterų ir mergaičių moksle diena, pabrėžiant mokslo ir lyčių lygybės svarbą. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerės prof. dr. Linos Kaminskienės, ši diena, įtraukta kalendoriuje tarp kitų svarbių valstybinių bei pramoginių švenčių ir svarbių datų, yra itin reikšminga mokslo srityje dirbančioms moterims.
„Tai didelė parama ir pripažinimas: tiek jaunoms merginoms, kurios dar tik pradeda ir projektuoja savo ateities planus bei karjerą, tiek mokslo srityje karjerą įtvirtinusioms moterims. Tai priminimas, o tuo pačiu ir paskatinimas, patvirtinimas, kad mokslas neabejotinai atveria naujus kelius ir suteikia beribes galimybes“, – sako L. Kaminskienė.
Mokslininko paveikslas keičiasi
Mokslininkės kelią pasirinkusi profesorė L. Kaminskienė yra aktyvi įvairių tarptautinių mokslinių projektų ir tyrimų dalyvė. VDU Švietimo akademijos studentams ji dėsto švietimo inovacijų valdymo, projektų planavimo ir įgyvendinimo, tarpkultūrinio ugdymo, pradinio ugdymo įstaigos valdymo ir lyderystės dalykus.
„Nuo pat vaikystės mokslininkai man kėlė didelę pagarbą ir susižavėjimą. Man visad atrodė, kad tai žmonės, kurie žino viską. Ir ne tik žino, bet ir giliai išmano. Žinoma, vaikystėje mokslininkai man asocijavosi su garbesnio amžiaus žmonėmis – atrodė, kad tik tie, kurie turi ilgametę profesinę mokslinę patirtį, yra tikrieji mokslininkai.
Ilgainiui mokslininko paveikslas keitėsi. Šiandien ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje turime daugybę jaunų gabių mokslininkų įvairiose srityse: edukologijoje, medicinoje, neuromokslo, technologijų, ekonomikos, finansų srityse ir t.t. Galėtume įvardinti dešimtis sričių ir šimtus jose veikiančių jaunųjų mokslininkų, kurie keičia Lietuvos mokslo paveikslą“, – įsitikinusi VDU Švietimo akademijos kanclerė.
Pasak jos, Lietuvos mokslas auga ir tarptautiškėja, o tai reiškia, kad ir mokslininko paveikslas kinta – šiandien tyrėjas jau nėra tas, kuris dirba užsidaręs savo kabinete ar laboratorijoje, o darosi vis labiau dinamiškas, mobilus ir pasauliui atviras žmogus. Šiandien jis kur kas labiau bendruomeniškas, atviras visuomenei, besidalijantis savo tyrimais, atradimais ir įžvalgomis.
Įkvėpė šeima ir gerieji pavyzdžiai
L. Kaminskienei mokantis mokykloje itin sekėsi visos disciplinos – jos galimybės ir pasirinkimas, ką, pabaigus mokyklą, studijuoti bei kokioje srityje kurti savo karjerą, buvo platus. Ji visada buvo iš tų žmonių, kuriems patiko pats mokymosi procesas, o tai didžiąja dalimi, matyt, ir lėmė, kad ji pasirinko būtent mokslininkės kelią.
„Karjeros pasirinkimui didelę įtaką daro žmogaus aplinka – jo šeima, draugai, mokytojai, įkvepiantys pavyzdžiai. Mano tėtis ir brolis taip pat rinkosi mokslininko kelią, – dalijasi L. Kaminskienė. – Matydama jų pavyzdį, domėjimąsi ir pasišventimą mokslui, jutau didelę pagarbą mokslininko profesijai, tad, matyt, natūraliai ją pasirinkau ir aš.
Mano pirmosios studijos buvo skirtos anglų kalbos filologijai, užsienių kalbų mokymuisi. Vėliau mano akiratis plėtėsi – norėjosi veikti ne vienoje konkrečioje mokslo srityje, o aprėpti kažką daugiau, giliau. Atėjau į švietimo sritį galvodama, kad mano žinios, tyrimai ir atlikti darbai padės ir tarnaus kitiems, padės ugdyti įvairaus amžiaus žmones“.
Šiandien profesorė džiaugiasi tuo, kad pavyksta inicijuoti tyrimus, kuriuose taikomos naujausios technologijos. Pavyzdžiui, jos komanda yra viena pirmųjų, Lietuvoje atliekančių akių judesio sekimo ir stebėjimo tyrimus edukologijos srityje.
„Pasaulyje tokie tyrimai atliekami su profesionaliais sportininkais ar medikais, tačiau mokytojo ekspertiškumas, pasitelkiant akių judesio sekimo tyrimus, dar labai mažai tyrinėtas. Mano kolegos šiandien yra mokykloje, kur, pasitelkdamos akių judesio sekimo technologijas, renka duomenis apie pradinių klasių vaikus ir jų skaitymo netolygumus. Tyrimų rezultatai bus itin naudingi ne tik mokslininkams, kurie dirba ankstyvojo kalbinių ir skaitymo gebėjimų ugdymo srityje, bet ir mokyklose dirbantiems mokytojams praktikams. Edukologijos tyrimai savo kompleksiškumu, šiuolaikiškumu ir pažangių technologijų taikymu šiandien nenusileidžia kitoms mokslo sritims“, – sako L. Kaminskienė.
Iššūkiai – neišvengiami
Pasirinkus mokslininko kelią, iššūkiai – neišvengiami. Visų pirma, pasak pašnekovės, renkantis mokslininko karjerą svarbu pajausti save, atrasti savo tikrąjį pašaukimą. Šis etapas užsibaigia ties disertacijos parašymu ir sėkmingu jos apgynimu, o jau tuomet prasideda ne ką lengvesnis mokslininko kelias. Turi pradėti kurti tam tikrą savo mokyklą: atrasti savo tyrimų lauką, suburti tinkamus žmones, kurie kartu su tavimi tyrinės tas problemas, kurios tau atrodo aktualios. Tai galima pavadinti mokslininko identiteto išsigryninimu – kai apsibrėži, ką tu veiki, kokie tavo prioritetai.
„Mano atveju teko spręsti tris dilemas – Linos kaip mamos, kanclerės ir mokslininkės, – šypsosi pašnekovė. – Bandydama sau atsakyti, kas man šiuo metu svarbiausia, supratau, kad negaliu taip jau paprastai šių trijų pasirinkimų prioritetizuoti. Tiesiog kiekvienam iš jų turiu atrasti laiko ir tą laiką prasmingai išnaudoti.
Ryte esu labiau mama, visą dieną – kanclerė, o štai vakarai ir savaitgaliai skirti mano kaip mokslininkės darbui. Kartais girdžiu aplinkinių pastabas, negi man negaila savaitgalio laiko? Juk neva jis turėtų būti skirtas laisvalaikiui, poilsiui, pramogoms. Savaitgaliai man yra tas laikas, kai manęs netrikdo pašaliniai darbai, skambučiai ir susitikimai, tad galiu susikoncentruoti ir pilnai panerti į mokslo darbus. Ši veikla dovanoja džiugių akimirkų, jei kažką įdomaus atrandu ir galiu tuo dalintis“.
L. Kaminskienė pabrėžia: šeimą, darbą ir poilsio laiką galima suderinti, atitinkamai padalijant laiką ir atsakomybes, tačiau svarbiausia šiuose pasirinkimuose jaustis komfortabiliai. Jeigu vidinio balanso nėra, iššūkių bandant tai suderinti gali būti per daug.
To gali mokytis tik iš savo patirties
Prieš ketverius metus tapusi VDU Švietimo akademijos kanclere, L. Kaminskienė išmoko paprastą tiesą: jeigu nori nueiti užsibrėžtą kelią, turi turėti stiprią palaikymo komandą, palaikančią bendruomenę, kuri tiki tavo idėjomis ir yra pasirengusi žingsniuoti drauge su tavimi. Vienas kalnų nenugriausi, o ir į juos neįkopsi.
Ji išmoko ir to, kad vieni vadovo sprendimai turi būti staigūs, ryžtingi ir priimami be jokių dvejonių, o kitur būtina diplomatija, reikia ramiai apgalvoti kelius žingsnius į priekį. Tačiau šių dalykų iš knygų ir vadovėlių neišmoksi – to pajautimo, vidinio supratimo, kokio sprendimo reikia šioje konkrečioje situacijoje, gali išmokti tik iš savo patirties.
„Darbas su studentais man yra didelis augimas kartu, – prisipažįsta L. Kaminskienė. – Labai džiaugiuosi matydama, kaip mano studentai tobulėja, auga, tuo pačiu – kaip keičiuosi pati. Tikiuosi, kad tas jaunų žmonių pozityvumas, pasiryžimas mokytis, augti ir auginti kitus, tas tikėjimas šviesesne ateitimi išliks ilgam. Viliuosi, kad jaunieji mokytojai neužsidarys klasėse ir tarp mokyklos sienų – kad visų pirma bus atviri sau ir kitiems. Darbas su studentais man yra įkvepianti patirtis. Ir, nors būna įvairių lengvesnių ar sunkesnių situacijų, didelis džiaugsmas, kai vėliau girdžiu iš įvairių mokyklų ir darželių teigiamus atsiliepimus apie mūsų absolventus – kokiais mokytojais ir žmonėmis jie užaugo. Tai yra didžiausias įvertinimas“.
Paklausta, ar keistų ką nors savo gyvenime, jei galėtų atsukti laiką, ji tik nušypsosi: tokio klausimo sau net nekelia. „Jeigu nori kažką daryti kitaip, gali tai daryti šiandien arba rytoj, tačiau žvelgti į praeitį ir kažko gailėtis, neverta. Tu tik gali pasirinkti išmokti tas pamokas, kurias turėjai“, – pastebi ji.
