„Vaivorykštės“ skaitovų kompozicijoje – jauno žmogaus gyvenimo pojūtis

Spindinčiose akyse – jaunatviškas ryžtas, noras veikti, kurti, o širdyje – dvejonės dėl pasirinkto kelio. Argi ne taip jaučiasi jauni žmonės, kai reikia priimti svarbius gyvenime sprendimus?
Gargždiškio kunigo, rašytojo, visuomenininko Mykolo Vaitkaus gimimo ir mirties jubiliejiniams metams paminėti „Vaivorykštės“ gimnazijos skaitovai su lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rasa Rusteikiene parengė meninę kompoziciją. Joje perteikė ne tik M. Vaitkaus, jauno seminaristo, Tėvynės meilę, bet ir laimės troškimą.

Įkvėpė mokytoja
„Vaivorykštės“ abiturientai Arnas Simonaitis, Benediktas Pakalniškis, Justas Grigalskis, Dovydas Urbonas, Oskaras Gajauskas, palydėti lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos ir įkvėpėjos R. Rusteikienės žvilgsnio, drąsiai išėjo į „Minijos“ kino teatro sceną. Mokslinės konferencijos „Nušvitusi dulkė“, skirtos M. Vaitkaus atminimui, metu jie pirmą kartą gargždiškiams ir svečiams parodė meninę kompoziciją apie M. Vaitkaus apsisprendimą tapti kunigu, bet kartu ir troškimą eiti kūrybos keliu. Jo kūryba ir asmenybe besidomintieji šią kompoziciją dar kartą stebėjo Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje, kai buvo pristatyta šį rudenį išleista M. Vaitkaus atsiminimų knyga. Su šia kompozicija gimnazistai dalyvavo ir Lietuvos mokinių meninio skaitymo konkurse.
„Aš pati praėjusių metų vasarą perskaičiau visus M. Vaitkaus atsiminimus. Man kompozicijos vizija „nusipaišė“ keliaujant traukiniu į Vilnių, kai mėgavausi jo trečiąja atsiminimų knyga „Mistiniame sode“ (1903–1906 metai, kunigų seminarija Kaune). Mačiau savo mintyse tą jaunuolį, kuriam „turės pasikeisti visas buvęs gyvenimas ir prasidėti kažkas visai nauja, gražu, miela.“ Taip galvoju ir šiandien apie savo vaikinus skaitovus, kurie tuoj tuoj išeis iš gimnazijos“, – mintimis apie meninės kompozicijos ištakas dalijosi mokytoja Rasa. Paskui skaitovai Arnas, Benediktas, Justas, Dovydas ir Oskaras susipažino su M. Vaitkaus biografija, jo kūrybos įvairove, kartu su mokytoja skaitė kai kurias atsiminimų ištraukas.

Ir sieja, ir skiria
Įsijautę į M. Vaitkaus atsiminimus, ruošdami meninę kompoziciją „Vaivorykštės“ gimnazistai patyrė, kad tarp skirtingų kartų jaunuolių nėra prarajos, atvirkščiai, rado panašumų. Galbūt tai jiems padėjo ir įtaigiai perteikti į kunigų seminariją įstojusio M. Vaitkaus išgyvenimus. Pasak Benedikto, jiems visiems kaip Mykolui Vaitkui yra svarbi tėvynė, lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimas bei saugojimas. Arnas teigė, jog jam M. Vaitkus artimas savęs atradimo aspektu, nes, pasirinkęs kunigų seminarijos aplinką ir kelionę kunigystės link, sugebėjo savyje atrasti poetą, kūrėją. „Mes taip pat dabar (kaip ir 18–19 m. M. Vaitkus) ieškome tikrojo savęs, to, kas mums iš tikrųjų įdomu. Manau, tai mus ir sieja su jaunuoju Mykolu Vaitkumi“, – sąsajas su prieš 140 metų gimusiu gargždiškiu apibūdino vienas iš meninės kompozicijos skaitovų Arnas. Vaikinai teigė, kad jiems kaip ir M. Vaitkui smagu įsijungti į tą „didelį veikimą“, į bendruomeninę veiklą, būti žmonių apsuptyje, tačiau jie nesantys tokie pamaldūs ir tikintys kaip garbusis gargždiškis.

Jaudulys ir džiaugsmas
Kokie jausmai užplūsdavo skaitovus prieš einant į sceną ir po pasirodymo? Benediktas neslėpė, kad jauduliukas prieš lipant ar jau užlipus į sceną pasivydavo. O po pasirodymų sakė jautęs palengvėjimą ir džiaugsmą. Arnas jautė, kad prieš pasirodymą visada šalia buvo ir jaudulys, ir džiaugsmas: „Labai norisi eiti ir visiems parodyti savo darbo vaisius, skleisti M. Vaitkaus istoriją. Po pasirodymo pirmiausia jausdavau palengvėjimą, bet po kurio laiko grįždavo noras vėl eiti į sceną, atrodo, kad prieš visus stovėjome tiek trumpai, o padarėme tokį įspūdį.“ Justo nuomone, jausti jaudulį yra visiškai normalu: „Neslėpsiu, jog kaskart taip jaučiausi ir aš. Bet, aišku, meninei kompozicijai prasidėjus jaudulys nuslūgdavo ir galiausiai viskas pavykdavo kuo puikiausiai.“
Gimnazistų skaitovų ir mokytojos R. Rusteikienės parengta kompozicija ją mačiusiems paliko įspūdį, tuo abejoti neleido žiūrovų aplodismentai. Jausdami grįžtamąjį ryšį gimnazistai suprato savo darbo prasmę, o Arnas prisipažino, jog šiek tiek gailisi, kad ši meninė užduotis eina į pabaigą, bet apie Mykolą Vaitkų dabar jau galįs ir kitiems papasakoti. „Mūsų atliktas darbas tikrai prasmingas. Kadangi 2023-ieji buvo paskelbti Mykolo Vaitkaus metais, tai buvo puiki proga prisidėti prie šio asmens vardo garsinimo ne vien Klaipėdos rajone, bet ir visoje šalyje. Lietuvos mokinių meninio skaitymo konkurse Mykolo Vaitkaus vardo daug kas nė nebuvo girdėję“, – pastebėjo Justas.

Darbas po pamokų suartina
Kūrybinga lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja R. Rusteikienė įsitikinusi, kad nuoseklus darbas su gimnazistais duoda vaisių: „Mano išugdyti skaitovai Arnas, Benediktas, Justas, Dovydas, Oskaras jau abiturientai. Leiskite pajuokauti: aš gimnazijoje užsiimu burtais ir daug šypsausi. Na, o iš tiesų, manau, kad pirmiausia tas įtraukties momentas prasideda nuo literatūros pamokų. Visi šie vaikinai (išskyrus Oskarą) – mano ugdytiniai nuo pirmosios gimnazijos klasės. Visi skaitantys, besidomintys knygomis, neabejingi kultūriniams įvykiams. Yra raštingi, kuria gražius rašinius, nevengia dalyvauti kūrybiniuose rašinių konkursuose, rašo spaudai (Arnas, Benediktas).“ Mokytojos nuomone, su jaunimu ją suartina renginiai, vykstantys gimnazijoje ir už jos ribų, tų renginių scenarijų kūrimas, vedėjų rengimas, repeticijos. „Ir visa tai – po pamokų, kai ir jie, ir aš labiausiai galime būti savimi, galime ieškoti sąlyčio su pasirinktu kultūriniu kontekstu (literatūros kūriniai, muzika, teatras, kinas ir kt.). Kaip teigia M. Vaitkus, žmogaus širdis „linksta į šiltesnę bičiulystę“, tad taip yra ir man. Galbūt ir mano ugdytiniams“, – šypsodamasi sakė R. Rusteikienė.

—

„Man, kaip mokytojai, atrodo, jog sustiprinome visi kartu tą jauno žmogaus gyvenimo pojūtį, kad kartu su M. Vaitkaus poezija „dienas varstėme kaip margus karolius ant nenutrūkstančio laiko siūlo“, kad aiškinomės, kaip svarbu nesijausti šitam pasauly tik „iškilusiu burbulu“, – sakė R. Rusteikienė.

„M. Vaitkus domėjosi pasauliu. Kompozicijoje galima jausti tą pozityvų požiūrį, atviras mintis ir nuomones jaunojo kunigo galvoje, kurias kartais užgožia egzistencializmo ir abejojimo dilemos. Manau, mes, jauni žmonės, taip pat išgyvename panašias neapsisprendimo ir abejonių būsenas“, – dėstė „Vaivorykštės“ gimnazistas A. Simonaitis.

—
Laima ŠVEISTRYTĖ